Šlaitai slinko šimtmečius

Lietuvos nacionalinio muziejaus dailės istorikė dr. Birutė Vitkauskienė pokalbį su "Vilniaus diena" pradeda nuo to, kas labiausiai skauda: valdininkų ir politikų linksniuojamo Gedimino kalno, kurį neva muziejus prastai prižiūrėjęs.

"Kalnas slinko šimtmečius – yra duomenų iš XV–XVI a., Žygimanto Augusto dvaro sąskaitose užfiksuota, kad tuo metu nuslinko vakarinis šlaitas, tiesiai kunigaikščio rūmų papėdėje. Man pačiai teko dirbti Maskvos karo istorijos archyve su rusų inžinierių kalno tvarkymo dokumentacija, ir ji rodo, kad nuošliaužos būdavo tvarkomos kiekvienais metais: kasdavo rankomis, ant kalno būdavo suvaromi šimtai "arestantų" (kalinių), – pasakojo specialistė. – Medžių ten jokių nebuvo, o žmonių rankų kalnas tikrai labai smarkiai buvo veikiamas – daugybė sugriovimų, perstatymų, rekonstrukcijų. Nieko nuostabaus, kad kalnas "gyvas" – tai ne akmeninė uola, jis turi slinkti, ypač kai ant šlaitų pilamas gruntas ir susidaro purus paviršius. O gruntas buvo pilamas ir tarpukariu, atkasant pilį ant kalno, ir atstatant gynybinę sieną, kuri užbaigta 1995 m."

Metų sandūroje Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ketvirtadienio istorijos vakarų ciklą, kuriame visuomenei pateikiama iki šiol negirdėta informacija apie įžymias Vilniaus vietas, kurios, nors ir saugomos valstybės, bet patiria ir gamtos stichijų, ir apsukraus verslo invazijų. Pasak B.Vitkauskienės, tikslas – pateikti visuomenei teisingą informaciją, be politinių insinuacijų.

"Sausio 31-ąją paskaitą apie Gedimino kalno šlaitų geologinius tyrimus skaitys muziejaus geologas Vytautas Račkauskas. Tai žmogus, kuris kiekvieną dieną apeina visus kalne įrengtus daviklius ir fiksuoja jų pateikiamus duomenis. Tikiu, kad jis paprastai ir suprantamai išaiškins, kodėl susidaro nuošliaužos", – teigė B.Vitkauskienė.

Kalnas atidavė didvyrius

Kaip liaudies išmintis sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Pernai nuslinkus Gedimino kalno šlaitui, buvo rasti 1863-iųjų sukilėlių palaikai.

"Archeologiniai kasinėjimai Gedimino kalne, ieškant sukilėlių kapų, nebuvo suplanuoti, nors iš XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dokumentų buvo žinoma, kad jie kažkur ten palaidoti. Netgi vieta buvo numanoma, nes tarpukariu ten dar stovėjo kryžius, kuris pašalintas po Antrojo pasaulinio karo", – sakė B.Vitkauskienė.

Dėl ko pas mus važiuoja turistai? Juk ne dėl skandinaviško stiliaus pastatų, kurie kyla Misionierių sode.

Nuslydus kalno šlaitui šiaurinėje pusėje, kad ant muziejaus nenulėktų sukiužę betoniniai įtvirtinimai, juos reikėjo "pririšti" prie kalno viršuje giliai įkaltų metalinių strypų. Bet prieš tai buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus. O kai archeologai pradėjo kasinėti, pataikė tiesiai virš kapaviečių. Tai buvo 2017 m. sausį.

"Radę vieną, negalėjome palikti ir kitų sukilėlių – kėlėme dokumentus, kvietėmės istorikus, rengėme paskaitas, pagal vestuvinį žiedą buvo atpažintas Z.Sierakauskas, – pasakojo istorikė. – Tuo metu ir visuomenėje kilo susidomėjimas pačiu 1863 m. sukilimu, paaiškėjo, kaip žiauriai buvo atliktos egzekucijos – žmonės nužudyti surištomis rankomis, sumesti į duobę ir užversti akmenimis. Kapavietė vis dar atvira – rasta 20 palaikų, pavasarį ieškosime paskutinio, 21-ojo nužudyto sukilėlio."

Stabilizuojant kalno šlaitus, buvo iškasta nemažai 3 metrų gylio griovių ir vakarinėje Gedimino kalno pusėje. Visas iškastas žemes persijojo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ir aptiko ten nemažai įdomių radinių. Apie tai jie irgi pasirengę pasidalyti su visuomene ketvirtadienio istorijos vakaruose jau po Naujųjų metų.

Grėsmė paveldui

Rinktis paskaitoms kitus jautrius Vilniaus istorinius objektus, pasak pašnekovės, paskatino pati visuomenė, sukilusi prieš beatodairišką statybų invaziją į tokias svarbias senojo miesto vietas, kaip, pavyzdžiui, Misionierių sodas arba ligoninė šalia Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Lukiškėse – pačioje Vilniaus širdyje.

B.Vitkauskienė apgailestauja, kad visuomenė neturi viešai paskelbtų istorinių duomenų apie šias nacionalines vertybes, įrodančias jų tikrąjį vertingumą, kaip, beje, ir apie daugelį kitų kultūros paveldo objektų. Todėl muziejus stengiasi užpildyti šias spragas, pateikdamas šviežiausių tyrinėjimų rezultatus, archyvuose specialistų aptiktus duomenis.

"Monografijų apie Misionierių vienuolyną ir jo veiklą nėra, – sakė B.Vitkauskienė. – Nėra knygos ir apie seniausią šalyje, nuo XVIII a. pradžios veikusią ligoninę prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Apie ją pranešimą skaitė architektė Violeta Bruzgelevičiūtė, archyvuose radusi daugybę žemėlapių ir planų, senų fotografijų, – sakė istorikė. – Sklype prie Lukiškių aikštės nėra atsitiktinių pastatų sankaupos, priešingai – ten irgi buvo sodas, jo erdvės labai įspūdingai atrodė nuo dešiniojo Neries kranto, kur šiandien yra Nacionalinė dailės galerija. Būtų labai gaila, jeigu ir šią bažnyčią užtvertų stikline tvora."

Suniokoti Misionierių ansamblio nedrįso nei carinė Rusija, nei sovietmečiu valdininkai. Tai daroma nepriklausomoje Lietuvoje.

Visi senoviniai miestai bando išlaikyti savo istorinį peizažą ir urbanistinį savitumą. Vilniaus patriotai, anot B.Vitkauskienės, taip pat eina tuo pačiu keliu.

"Dėl ko pas mus važiuoja turistai? Juk ne dėl skandinaviško stiliaus pastatų, kurie kyla Misionierių sode ir disonuoja su Išganytojo kalno peizažu, – įsitikinusi istorikė. – Užsieniečiai žavisi, kad turime Vilniaus centre miškingas teritorijas, didelius parkus ir sodus, kokių beveik niekas daugiau neturi. O statybų vystytojams tai atrodo kaip laisvi plotai jų projektams. Norėtųsi bent šiek tiek ir verslininkus paakinti, kad imtų kitaip žiūrėti į istorinį ir kultūrinį paveldą. Kviesdami istorikus, archeologus, menotyrininkus dalytis su visuomene tyrimų atradimais, archyvuose surinkta informacija, norėtume paskatinti dialogą, į kurį įsitrauktų ir verslas – tikrai nesame jo priešai. Kiek teko susidurti, visame pasaulyje turtingi žmonės, jei daro invazijas į paveldą, stengiasi kuo mažiau jį pakeisti."

Tvoros virto gatvėmis

Lietuvoje menkai nušviesta ir šv. Vincento Pauliečio įsteigtų vienuolijų – misionierių ir Gailestingųjų seserų (šaričių) – labdaringa ir švietėjiška veikla Vilniuje, jų bendrystė. Žinoma architektūrologė, kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė Jūratė Markevičienė, surinkusi archyvuose daugybę istorinės bei ikonografinės medžiagos, daro išvadą, kad sostinėje ant Išganytojo kalvos daugiau kaip du amžius gyvavęs Misionierių sodų ansamblis buvo padalytas dirbtinai, siekiant atverti kelius naujoms statyboms.

"Ansamblis, kaip baroko architektūros šedevras, nagrinėtas architektūros istorijos, menotyros leidiniuose, kuriuose pateikta neiškraipyta tiesa apie istorinius šio ansamblio pavidalus, – sakė J.Markevičienė ir priminė 2011 m. vykusį konkursą geriausiai Misionierių sodo projekto idėjai išrinkti. – Projektuse tuomet buvo pateikta šios teritorijos analizė, kurioje tiksliai nustatytos visų trijų sodų vietos. Tačiau 2015 m. parengtas specialusis planas jau perskelia vientisą teritoriją perpus, vieną dalį palikdamas valstybės saugomu paveldu (Misionierių bažnyčią ir vienuolyną), o kita dalis lieka tik kultūros objektų registre, kur apsauga daug menkesnė."

Šio specialiojo plano rengėjai istorinius faktus naudojo pasirinktinai, pasitelkdami žemėlapius, miesto planus, kurių sutartinius ženklus skaitė, kaip jiems buvo patogiau.

"Taip atsirado mistinis akligatvis, neva natūraliai atskyręs dalį teritorijos dar XVIII a. O tai suponuoja klaidingą teiginį, kad dalis sodo misionieriams niekada nepriklausė. Dabar pasižiūrėkime į planus, nuotraukas – ten jokios gatvės nėra, tik tvora. Šitaip mūsų "specialistai" ištrina jiems neparankius istorinius faktus, jais manipuliuodami leidžia fiziškai ardyti vieną unikaliausių Vilniaus sakralinės architektūros ir kraštovaizdžio ansamblių", – apgailestavo architektūrologė.

Apmaudu, tačiau šis gana sumanus manipuliavimas istorija liko neįvertintas ir teismo, mat šis 2018 m. pradžioje nepanaikino ekspertams abejonių keliančio specialiojo plano.

Paukštis nukirstu sparnu

J.Markevičienės teigimu, iki šiol ansamblio kompozicija priminė skrendantį paukštį: centre stovi bažnyčia bene "liekniausiais" Europoje bokštais, už jos simetriškai išsidėstęs vienuolynas, o iš šonų tarsi ilgi sparnai driekėsi vienaaukščiai flygeliai Subačiaus gatvėje ir sodai.

"Šiandien šis ansamblis tampa panašus į paukštį nukirstu sparnu – sodų vietoje statomi penki daugiabučiai gyvenamieji namai, išsikišantys į kalno šlaitą ir darkantys kompoziciją, – sakė ekspertė. – Suniokoti Misionierių ansamblio nedrįso nei carinė Rusija, 1884 m. uždariusi vienuolynus, nei sovietmečiu valdininkai, nors ir buvo nusiteikę prieš Bažnyčią. Tai daroma nepriklausomoje Lietuvoje."