Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis gimė ir ūgtelėjo lietuvių tremtinių Golgotos viršūnėje – už poliarinio rato. Jis norėtų, kad Gedulo ir vilties diena taptų visuomenės solidarumo, atleidimo už padarytas skriaudas ir susitaikymo diena.

Poliarinė vaikystė

V.Andriukaičio tėvai, pedagogas ir pašto tarnautoja, su dviem mažamečiais vaikais 1941 m. birželį buvo ištremti į Sibirą, prie Uralo, o po metų – nuplukdyti prie Laptevų jūros. Ten buvo siunčiami per Tit Aruose, Trofimovsko, Kiusiūro, Bulūno salų šalčio ir bado pragarus, kur prabėgo ir ankstyvoji Vytenio vaikystė.

„Aš buvau penktas vaikas šeimoje – gimiau tik po dešimties metų nuo tremties pradžios, tačiau šioje platumoje vasarą saulė, kaip ir anksčiau, sukosi ratu 24 valandas – tai poliarinė diena. Rudenį ji artėjo prie horizonto, ir oras vis šaltėjo – artinosi 24 valandų poliarinė naktis, kuri trukdavo visą gruodžio mėnesį. Poliarinės dienos ir poliarinės naktys buvo mano gyvenimo įprasta, normali dalis, nors kitose geografinėse platumose gimusiesiems tai neatrodo normalu", – pasakojo V.Andriukaitis.

Atrodė tarsi pasaka

„Kai 1955 m. su šeima persikraustėme į Jakutijos pietus, sugriuvo mano vidinės laiko koordinatės – negalėjau atsistebėti, kad saulė leidžiasi ir kyla visai kitomis paros valandomis, nedingsta mėnesiui iš horizonto. Pirmą kartą tada išgirdau prabylantį nuo stulpo garsiakalbį, pamačiau sunkvežimį, paragavau obuolio. Šios permainos mums, vaikams, įpratusiems prie atšiauraus Jakutijos klimato, atrodė nuostabios. Kaip gyvenimas Lietuvoje, apie kurią pasakodavo tėvai“, – teigė V.Andriukaitis.

Kai tėvai jam pasakodavo apie Lietuvą, joje baltais žiedais pavasarį apsipilančias obelis ir slyvas, skanėstus, augančius žemėje ir ant medžių, krūmų šakų, apie medų ir kitus gardumynus, kvapus, miškus ir žolynus, ta tolima tėvų šalis atrodė lyg tikrų tikriausia pasaka. Tai, ką mažasis Vytenis matė savo ledo gimtinėje, nė kiek nepanėšėjo į tą tolimą rojaus šalį prie Baltijos jūros.

Tarp blakių ir tarakonų

Vaikai nekantriai laukdavo tėvų, grįžtančių iš darbo, žvejybos arba iš šunų kinkinio važnyčiojimo, tų akimirkų, kada tėvai vėl papasakos ką nors apie Lietuvą, jaunystės dienas joje, padainuos.

„Iš mamos ranka perrašytų tekstų mokėmės lietuviškų raidžių. Kadangi neturėjome jokių lietuviškų knygų – tik rusiškas ir jakutiškas, mama sąsiuvinyje buvo prirašiusi lietuviškų eilėraščių. Tai buvo mūsų vaikystės lietuviška mokykla", – prisiminė V.Andriukaitis.

"Pirmą tikrą lietuvišką knygą, – tęsė pasakojimą jis, – pamačiau Lietuvoje, būdamas septynerių. Tėvai mus tremtyje auklėjo tautiškai, sekė liaudies pasakas, sakmes, kalbėjo apie šalį, kurioje gera lyg danguje. O tuo metu mums blakės, utėlės ir tarakonai buvo įprastas gyvenimo barakuose užpoliarės Jakutijoje zoologinis fonas. Maža to, tuos mūsų kankintojus priversdavome mus linksminti, pakinkę, pavyzdžiui, armiją tarakonų į „nartas“ – tuščią degtukų dėžutę. Tai būdavo labai smagios lenktynės, teikdavusios mums, vaikams, gerų emocijų.“

Negi reikia atimti tėvynę?

Tremtyje Šiaurėje gyveno įvairių tautų žmonės. Vaikai tarpusavyje kalbėjosi gal net septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – to ten niekas nedraudė. Maža to, kiekviena šeima, tauta turėjo savo tradicijas, šventes, maldas.

„Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Gyvendami svetimoje, necivilizuotoje erdvėje, keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją.

Tautinius lietuvių jausmus žadino Maironio, Vinco Kudirkos dainos. „Dainos „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus / Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus...“ žodžiai mums buvo kaip himnas. Tėvai dainuodavo, o mes, klausydami jų, labai norėjome kada nors sugrįžti į tėvynę“, – prisiminė V.Andriukaitis.

"Paradoksas, bet už poliarinio rato ištremti iš Lietuvos žmonės, ko gero, jautėsi labiau lietuviai negu dalis dabar gyvenančiųjų gimtinėje Lietuvoje. Nejaugi reikėtų iš kai kurių atimti trumpam Tėvynę, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia? Tik aš to niekam nelinkiu“, – tarė V.Andriukaitis.

Sėskim prie bendro stalo

Tremtyje gimusio pašnekovo nuomone, šiuo metu Lietuvoje labai trūksta Baltijos kelio dvasios, vilties. Trūksta ir tautos vienybės. Todėl, V.Andriukaičio nuomone, būtina baigti visas rietenas, kaltųjų paieškas ir pastatyti bendrą kryžių visoms netektims atminti, o viltį gaivinti pagarbos kiekvieno mūsų kančiai dvasia.

„Gedulo ir vilties diena sumuoja savyje visų Lietuvoje gyvenančių tautų pokario netektis. Niekas neturėtų gauti ar reikalauti už prarastą nuosavybę, patirtą moralinę žalą kompensacijų įvairiomis formomis, – įsitikinęs V.Andriukaitis. – Aš, pavyzdžiui, neimsiu man pagal galiojančius įstatymus priklausančios tremtinio pensijos, nes nesijaučiu labiau nuskriaustas nei Emanuelio Zingerio mama, kurią jos bendrapiliečiai lietuviai, ginkluoti šautuvais, varė į getą. Nesijaučiu labiau nuskriaustas už nužudytų ir išniekintų aikštėse lietuvių partizanų motinas ar savųjų nukirsdinto ir nušauto skulptoriaus Vinco Grybo artimuosius,"

"Kviečiu visus Lietuvos gyventojus, patyrusius netektis istorijos verpetuose, sėsti prie bendro stalo vardan Vilties. Mes turime būti kilnūs, atleisti vieni kitiems ir nematuoti netekčių pinigais. Kitokio kelio į ateitį aš nematau“, – tvirtino V.Andriukaitis.