Šakočiai, miško gėrybės iš meduolinės tešlos, džiovintas obuolių sūris. Tokiais skanėstais Vilniuje vykusioje mugėje prekiavo ūkininkai, kurie, beje, nepagailėjo išduoti keleto paslapčių, kaip juos gaminti.

Prekybos centre nerasime

Vakar baigėsi keturias dienas parodų ir kongresų centre "Litexpo" vykusi Baltijos maisto ir gėrimų mugė BAF. Joje buvo pristatoma tai, ko dar nėra mūsų prekybos centruose: prieskoniai, aliejus, konservai, delikatesai, vynas, alus, žuvies produktai, mėsos gaminiai. Lankytojai buvo mokomi, kaip pasigaminti įvairiausių kavos kokteilių, buvo galima paganyti akis į prabanga dvelkiančius įstabaus dydžio tortus, pasmalsauti, kaip sekasi virėjams ir konditeriams, kurie varžėsi dėl geriausiojo titulo.

Akis patraukė vienas paprasčiausių dalykų. Jo taip pat neįsigysime prekybos centruose, nebent tik mieste vykstančiose mugėse. Senoviniai lietuviški saldumynai. Taip buvo pavadintas meduolinių baravykų, musmirių, kaštonų ir šakočių stendas.

"Visus tuos grybukus, cukrines braškes ir kitus skanumynus dar mūsų močiutės vestuvėms gamindavo. Anksčiau cukrines ne tik uogas darydavo, bet ir pilis. O štai šakočiai atsirado jau vėliau", – pasakojo ūkininkė Rima, dabar pati kuo kruopščiausiai gaminanti visus šiuos saldumynus.

Svarbi produktų kokybė

Paaiškinimas, kodėl jų nėra masinėje prekyboje, paprastas. Šie saldumynai gaminami iš sviesto, naminės grietinės. Į tuos, kurių galime rasti parduotuvėse, dedamas tiesiog margarinas. "Sviestas, praėjus dviem savaitėms, jau keičia skonį, o margarinas gali stovėti ir mėnesį. Ir sviestas ne bet koks tinka. Jis turi būti gerai išplautas, sutvarkytas, labai geros kokybės. Jei pridėsi jo per daug, pavyzdžiui, šakočiui ragų nepagaminsi jau. Taigi reikia labai gerai žinoti proporcijas", – kaip svarbu produktų kokybė, aiškino Rima.

Vieni šių skanėstų pagaminti iš šakotinės, kiti – iš meduolinės tešlos. Skirtumas tas, kad į meduolinę tešlą dedama medaus, geriausia naminio, o į šakotinę – daug kiaušinių. Cukrinės uogos, be abejonės, skirtos patiems didžiausiems smaližiams, nes ten cukraus kiekis tikrai viršija galimo suvartoti per dieną normą.

"Žmonės žiūri, kad būtų pigu, o ne kad būtų skanu. Taip, šie saldumynai nepigūs, bet jie pagaminti iš kokybiškų produktų ir jų savikaina nemaža", – sakė pašnekovė.

Obuolių sūrio subtilybės

Rima savo prekystalį mugėje buvo nuklojusi ne tik senoviniais lietuviškais saldumynais, bet ir taip pat iš senų laikų atkeliavusiu obuolių sūriu. Atrodo, lyg ir nieko sudėtinga – sudėjai obuolius, užpylei cukrumi, išvirei, suslėgei, išdžiovinai ir štai jums sūris. Pasirodo, šio sūrio gamyboje taip pat yra labai daug subtilybių. Pirmiausia, pašnekovės teigimu, reikia labai gražiai nulupti obuolius, pašalinti visas sėklas, juos supjaustyti. Džiovinamų sūrių jokiu būdu negalima sukabinti vieno prie kito, nes supelys. Kuo geriau sūris išdžiūsta, tuo jis skanesnis.

Kai į verdamą masę pakartotinai dedama obuolių, juos pavirti užtenka tik dvidešimt minučių. Vietoj obuolių galima dėti cukinijos arba moliūgo. Obuolių sūris, jei puikiai pagamintas ir sudžiovintas, gali laikytis metus. Ūkininkė Rima savąjį išlaikė net dvejus. Svarbiausia laikyti sausoje vietoje. "Dar viena subtilybė: norint gražiai jį nulupti, reikia pamerkti trims minutėms į šaltą vandenį ir marlė pati atšoks", – kaip neišdarkyti lupamo sūrio, atskleidė pašnekovė.

Greta jau išvardytų skanėstų pintinėse ant stalo puikavosi ir džiovinti obuoliai bei grybai. Džiovinti grybai, moters teigimu, paprastai nėra labai paklausi prekė, tačiau prieš Kalėdas juos tiesiog išgraibsto. Pašnekovė atskleidė ir keletą faktų apie džiovintus obuolius. Kad jie būtų itin traškūs, juos reikia džiovinti pusantros dienos. Ir dar labai skanu užpilti juos karštu vandeniu, galima gerti kaip arbatą.