Gintarė Volungevičiūtė atvertė naują Lietuvos sporto istorijos puslapį – ji pirma šalies buriuotoja, tapusi olimpine vicečempione.

Vakar olimpiniame Čingdao buriavimo centre lietuvė pirma finišavo finaliniame "Laser Radial" jachtų klasės plaukime ir tik per plauką nelaimėjo aukso medalio, kuris atiteko amerikietei Annai Tunnicliffe.
"Turbūt esu laimingiausias žmogus. Kas priklausė nuo manęs pačios, padariau, todėl nesigręžioju atgal ir neskaičiuoju taškų, kurių pritrūko iki aukso medalio. Manau, geriau ir būti negalėjo. Nors pati dar nelabai suvokiu, ką padariau", – susijaudinusi kalbėjo G.Volungevičiūtė.
Pasibaigus finišo ir apdovanojimų ceremonijai buriuotoja skubėjo stebėti olimpinio disko metikų turnyro, kuriame dėl medalių kovojo Virgilijus Alekna. Dukart olimpinis čempionas Pekine prarado titulą – jam įteiktas bronzos apdovanojimas.

Olimpinis Gintarės Volungevičiūtės sidabras nustebino Lietuvą, bet ne ją pačią ir buriavimo specialistus. Ne vienerius metus kaunietė priklausė "Laser-Radial" elitui, o jos laimės valanda išmušė Pekine.

Varžovės – už nugaros

Po finišo Gintarė švytėjo. Akimirksniu pasimiršo nuovargis, įtampa ir sunkios laukimo valandos bei minutės. Gaila, kad auksas išsprūdo? Gal pasąmonėje ir kirbėjo tokia mintis, tačiau olimpinės vicečempionės titulas jai perdaug brangus ir garbingas, kad dar galėtų dėl ko nors išgyventi.
Nuo pat regatos pradžios tarp lyderių įsitaisiusi G.Volungevičiūtė išsaugojo pozicijas iki pabaigos. Ji laimėjo paskutinįjį, lemiamą plaukimą dėl medalių, bet aukso medaliui to neužteko. Amerikietė Anna Tunnicliffe finišavo iškart paskui lietuvę ir išsaugojo trapų 5 taškų pranašumą, lėmusį jai, o ne G.Volungevičiūtei aukso medalį.
Prieš dvejus kaunietei išsprūdo Europos čempionės aukso medalis dėl to, kad dėl vėjo stokos neįvyko paskutinysis plaukimas. Tuomet ji liejo karčias apmaudo ašaras. Tačiau olimpiadoje iškovotas sidabro apdovanojimas, aplenkus tituluočiausias pasaulio buriuotojas, Gintarei suteikė sparnus.

Bijojo ketvirtos vietos

– Gintare, kada patikėjote, kad olimpinis medalis jau nebeišsprūs iš rankų? – tuoj po finišo telefonu paklausėme G.Volungevičiūtės.
– Tik po paskutiniojo plaukimo. Viskas dar galėjo pasikeisti, iš tiesų labai jaudinausi, buvo baisu, kad nenukrisčiau į ketvirtąją vietą. Tačiau įtampa slėgė visas buriuotojas, ji buvo mūsų palydovė visos regatos metu, nes iš pradžių nuolat buvo atidedami plaukimai, starto laukimas labai vargino psichologiškai.
– Ar neišgyvenote dėl to, kad išsprūdo aukso medalis?
– Turbūt Dievo taip buvo suplanuota. Kas priklausė nuo manęs pačios, padariau, todėl nesigręžioju atgal ir neskaičiuoju taškų, kurių pritrūko. Manau, kad geriau ir būti negalėjo. Nors pati dar nelabai suvokiu, ką padariau. Gal rytoj prabudusi suprasiu (juokiasi).
– Turbūt olimpinė regata buvo sunkiausios jūsų gyvenimo lenktynės?
– Tikrai. Visos dienos buvo labai sunkios, o pati sunkiausia – pirmadienį, kai vyko trys plaukimai, kai aš leidausi žemyn ir kilau, bet galiausiai viskas baigėsi laimingai ir finišavau gerai. Mane lydėjo ir sėkmė, manau, ir visi už mane sirgę Lietuvoje man taip pat padėjo.
– Kam pirmiausia paskambinote tapusi olimpine vicečempione?
– Norėjau mamai paskambinti, bet nepavyko – nejungė, o tėtis kartu buvo. Bet žinau, kad visi, kam buvo įdomu, viską žino, o pakalbėti spėsiu ir vėliau.
– Ar galima žodžiais išsakyti jausmą, kuris apėmė jus užlipus ant garbės pakylos su Lietuvos trispalve ant pečių?
– Tas jausmas – ilgai lauktas, išsvajotas. Olimpinis medalis atpirko visas sunkias treniruotes, nebuvimą namuose ištisus mėnesius. Šito tikslo siekė visos 28 olimpiadoje startavusios buriuotojos – pačios stipriausios ir gerai pasirengusios kovai dėl svarbiausio gyvenimo starto, tačiau pasisekė tik trims.
– Ar jau spėjote pagalvoti, ko dabar labiausiai norite?
– Ar galiu dar ko nors norėti? Gėda būtų likimo dar ko nors prašyti. Esu trubūt laimingiausias žmogus ir noriu, kad ši pasaka kuo ilgiau nesibaigtų. Tik pailsėti būtų ne pro šalį, nes regata labai išvargino. Tikiuosi, laimingai grįšiu namo ir pagaliau atsipūsiu.

Treneris tikėjo sėkme

"Viskas buvo suplanuota, – vakar dienraščiui sakė G.Volungevičiūtės treneris Linas Eidukevičius. – Neabejojau, kad pateksime į dešimtuką ir tikėjau, kad galime kautis dėl medalio. Juj šiemet Gintarė pasaulio čempionate Naujojoje Zelandijoje buvo ketvirta, prestižinėje "Spa" regatoje – antra."
Sunkiausia fiziškai ir psichologiškai diena jam su auklėtine buvo pirmadienis, kai buvo itin blogos buriavimo sąlygos, o ant kortos pastatyta labai daug.
L.Eidukevičius džiaugėsi, kad pasirengimo olimpiadai laikotarpiu, kuris truko trejus metus, jiems su Gintare nieko netrūko.
"Kai Gintarė prieš dvejus metus tapo Europos vicečempione, visą žiemą praleidome Floridoje, treniravomės su geriausia metų buriuotoja Page Raily. Šiemet treniravomės Kanarų salose, po to – Naujojoje Zelandijoje, kur vyko pasaulio čempionatas. Iš tiesų turėjome viską, ko mums reikėjo rengiantis olimpiadai", – džiaugėsi geromis sąlygomis L.Eidukevičius.

Amerikietei padėjo Fortūna

Pasaulio (1997 m.) ir Europos (1996, 1997, 1998 m.) "Laser Radial" jachtų klasės čempionui kauniečiui Raimondui Šiugždiniui trofėjų kolekcijoje trūko tik olimpinio medalio. Kai jį iškovojo G.Volungevičiūtė, ilgus metus tituluočiausiu šalies buriuotoju buvęs R.Šiugždinis džiaugėsi taip, lyg pats būtų jį pelnęs.
"Tikėjau, kad Gintarė gali pasiekti gerą rezultatą, būti pirmajame penkete. Bet kai išgirdau apie nepastovias oro sąlygas, pagalvojau, kad ji gali ir laimėti, nes tuomet jau į kovą įsitraukia ir sėkmė", – kalbėjo R.Šiugždinis.
Atidžiai peržiūrėjęs finalinį plaukimą, jis konstatavo: "Gintarė padarė, ką galėjo ir laimėjo plaukimą. Bet amerikietei A.Tunnicliffe Fortūna buvo palankesnė – ji iš devintosios vietos per mažiau nei 7 minutes, plaukdama laviruotėje (prieš vėją - red. past.), pakilo į trečiąją, o netrukus – ir į antrąją vietą. Tai – sėkmės dalykas."
R.Šiugždinis išreiškė viltį, kad ši G.Volungevičiūtės sėkmė olimpinėse žaidynėse Lietuvos buriavimą pakylės į dar aukštesnį lygį, nes tai ne tik jos, bet ir viso šalies buriavimo pergalė.

Užaugo prie marių

G.Volungevičiūtė pradėjo buriuoti kartu su broliu būdama 7-erių. Iš pradžių dėl to, šalia Kauno marių dirbo jos tėvas – ji dažnai būdavo jachtklube, todėl teko kažką veikti. Netrukus ji metė treniruotes, bet po metų sugrįžo, kai pamatė plazdančias bures Platelių ežere ir pajuto joms nenumaldomą trauką.
Tuomet ji pradėjo treniruotis pas Liną Eidukevičių. Jis sutiko Gintarę treniruoti tik laikinai, paprašius Gintautui Volungevičiui, nes treniravo berniukus ir dirbti su mergaitėmis neturėjo jokio noro.
Tačiau jų duetas kartu iki šiol ir vakar pasiekė didžiausią gyvenimo pergalę.

Gintarės Volungevičiūtės dosjė

Gimimo data ir vieta: 1982 m. lapkričio 12 d., Kaunas
Ūgis: 171 cm
Svoris: 64 kg
Šeimyninė padėtis: netekėjusi
Išsilavinimas: Lietuvos kūno kultūros akademijos turizmo ir sporto vadybos fakulteto magistrantė
Pomėgiai: plaukimas, slidinėjimas, burlentės, muzika, knygos, rankdarbiai.
Treneris: Linas Eidukevičius
Sportinė karjera: 2003 m. Varnemiundės regata – 3-ioji vieta; 2004 m. Varnemiundės regata – 1; 2005 m. Europos taurė – 2, Kylio regata – 1, Europos čempionatas – 7; 2006 m. Europos čempionatas – 2, Europos taurė – 3, Varnemiundės regata – 3, pasaulio žaidynės – 5; 2007 m. Europos čempionatas – 6; 2008 m. pasaulio čempionatas – 4, Kylio regata – 4, "Spa" regata – 2.