Vilniaus benamiai atrado naują verslo gyslą, kuri jau seniai maitina Portugalijos didmiesčių ar Gruzijos sostinės Tbilisio valkatas.

Šiose valstybėse vairuotojai jau įprato mokėti duoklę automobilių stovėjimo aikšteles prižiūrintiems benamiams. Centus ar litus į valkatų delnus jau beria ir vilniečiai.

Darbštūs patruliai

Tarp Labdarių gatvės ir Gedimino prospekto įsispraudusi nemokama automobilių stovėjimo aikštelė kas rytą akimirksniu tampa pilna. Atvykus po 9 val. vietos čia rasti neįmanoma. Nebent už tai sumokėsite. Purvo duobę primenančioje aikštelėje visada budi trys augaloti ir sušalę vyriškiai. Antonas Novoroneckis, Eugenijus Mackevičius ir jų bičiulis Gintautas dirba ne prasčiau už kelių patrulius. Jei nusivylę ir neradę vietos sugalvojote sukti atgal, neskubėkite – sulauksite pagalbos. „Sukite į kairę, va čia, dabar čia“, – sugrubusia ir seniai muilo mačiusia ranka pamojo vienas jų. Net jei neprašote maršrutą reguliuojančio aktyvisto pagalbos, jis mielai nurodys, kaip susukti vairą, kada sustoti.
 Išlipus iš mašinos įsisenėjusio alkoholio kvapas lyg kumščiu trenkia. „Negalite padėti, girtuoklis, „bomžas“ aš, pavalgyti reikia...“ – skubiai į sąžinę apeliuoja A.Novoroneckis. 47 metų antros grupės invalidui pačioje miesto širdyje įsikūrusi aikštelė tikrai neša pelną. Dešimt, penkiolika litų – tokiu uždarbiu kasdien džiaugiasi benamis. „Aš čia gyvenau, mano namą nugriovė“, – pasiguodė prie draugužio prisijungęs Gintautas ir nutaisė gyvenimo kančių išgremštą miną, – gal turite centų?“

Mašinų nebraižo

 Iš pradžių galima numoti ranka ir nekreipti į tai dėmesio arba pasiūlyti tiems vyrams pasiieškoti darbo. Tačiau čia su abejingumu įnirtingai grumiasi baimė: „O gal stiklą išdauš ar padangą pradurs, mašiną subraižys? Kur tada ieškoti kaltų?“ Stebėdami vairuotojo reakciją aikštelės „darbininkai“ mikliai keičia taktiką: „Mes nekvaili dar, mašinų nedaužome ir nebraižome. Jei žmogus neduoda, tai neduoda.“
 Draugužiai, leidžiantys dienas visai šalia Gedimino prospekto, budrūs – pro jų akis nepraslydo nė vienas nusikaltimas. „Vagišiai atbėga, sudaužo, ištraukia ir pabėga. O mes čia stovime, kartais alaus išgeriame. Paskui policija atvažiuoja, klausinėja, ar matėme nusikaltėlius. Vairuotojai jau ne kartą prašė prižiūrėti jų automobilius“, – prikimusiu ir trūkčiojamu balsu aiškino Eugenijus.

Uždarbis – dešimt litų

Jei neturite smulkių monetų, visko matę benamiai nelinkę greitai pasiduoti. „Gal turite cigaretę?“ – lyg tarp kitko užklausia Antonas. Sulaukęs neigiamo atsakymo stypčioja toliau. Sukrapščius keliasdešimt geltonų centų monetų, sugrubusi ranka juos staigiai paslepia kišenėje. Senokai praustą veidą nušviečia šypsena, o iš bičiulio lūpų pasipila malonūs pasiaiškinimai. „Matote, čia daug mašinų užklimpsta, po šiuo dangčiu yra gili duobė. Kas nežino, gali lengvai užvažiuoti ir padangą susprogdinti, arba įsmegti ratas“, – teisinasi Gintautas.
 Kai baigiasi diena, trijulė skuba į parduotuvę. Duona, vynas, alus, cigaretės – tokį krepšelį parsineša draugai. „Dalijamės viskuo“, – draugiškai vienas kitam užtinusias akis merkia kolegos.