90-ąjį gimtadienį Tado Ivanausko zoologijos muziejus pasitiko atjaunėjęs, dalyvaujantis tarptautiniuose gamtosauginiuose projektuose, praturtinęs ekspozicijas.
Tėvas ir sūnus
Prabėgus metams nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Kaune buvo padėtas pagrindas gamtos mokslo plėtrai. Vilniaus gatvėje 1919 m. vasarą, liepos 15-ąją, buvo įkurta Gamtos tyrimo stotis su besisteigiančiu muziejumi, kuris išaugo iš Tado Ivanausko ir jo tėvo Leonardo vadinamojo Paukščių kambario.
Šis kambarys radosi XIX a. antroje pusėje, etnografinėse Lietuvos žemėse (Lydos apskritis), Ivanauskų Lebiodkos dvare. Tarp to meto dvarininkų buvo madinga kolekcionuoti augalus bei gyvūnus. Panašus muziejus buvo ir grafų Tiškevičių dvare Raudondvaryje. Lebiodkos dvaro muziejaus rinkinius sudarė paukščių ir žvėrelių iškamšos, augalų herbarai, konservuoti anatominiai gyvūnų preparatai. Juos kolekcionavo T.Ivanausko tėvas. Dalis eksponatų yra išlikę iki šių dienų ir saugomi muziejuje.
Tėvo pėdomis ėjęs sūnus Tadas ne tik išsaugojo L.Ivanausko kolekciją, bet ir praturtino ją unikaliais faunos rinkiniais iš užsienio šalių, kuriose studijavo. Tačiau didžiausią dėmesį jis skyrė paukščių kolekcijai. Dabar muziejuje saugomi įvairūs tėvo ir sūnaus Ivanauskų paukščių iškamšų rinkiniai yra unikali Lietuvos mokslo ir kultūros paveldo dalis. 1970 m. mirus akademikui T.Ivanauskui, tais pačiais metais muziejus buvo pavadintas jo vardu.
Įsikūrė Žydų banke
"Lebiodkos dvaro rinkiniai – tai pirmas bandymas surinkti Lietuvos faunos kolekcijas moksliniu pagrindu, davęs pradžią lietuviškos taksidermijos (gyvūnų iškamšų gamybai) atsiradimui", – pasakojo viena ilgiausiai muziejuje dirbusių Elena Gaidienė.
Kaune 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, muziejus tapo mokslo bei švietimo įstaiga, o jos įkūrėjas T.Ivanauskas – universiteto Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros vedėju. Muziejus buvo daug kartų kilnotas iš vienos vietos į kitą, kol pagaliau 1948 m. įsikūrė dabartinėje vietoje. Čia prieš karą buvo Centrinis žydų bankas, pastatytas 1925 m. Po metų sutvarkytos muziejaus patalpos atvėrė duris lankytojams.
"Po rekonstrukcijos lankytojams buvo pateikta apie 13 tūkst. eksponatų. Muziejuje dirbu nuo 1977 m. Prisimenu didžiąją jo rekonstrukciją 1977–1981 metais", – prisiminė dabartinė T.Ivanausko zoologijos muziejaus direktorė dr. Nijolė Gulbinienė.
Rasti mamuto griaučiai
"Jei sovietmečiu muziejaus darbuotojai važinėjo po visą Rusiją ir kolekcionavo įvairių respublikų fauną, Lietuvai atgavus nepriklausomybę mes dažniausiai kaupiame mūsų šalies gyvūnijos pavyzdžius. Kasmet surinkdami po du tris tūkstančius eksponatų, įskaičiuojant ir vabzdžius. Kasmet surandame iki penkiolikos naujų Lietuvoje gyvūnijos rūšių. Dauguma šių naujokų yra vabzdžiai, tačiau tai nemenkina kolekcijos reikšmės, – pasakojo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Grigonis, čia dirbantis apie 25 metus. – Mes turime kuo pasigirti ir Europoje. Pavyzdžiui, saugome niūriaspalvius auksavabalius, aptiktus Kauno ąžuolyne. Šioje sengirėje pavyko rasti ir kitų vabzdžių, įrašytų į pasaulio Raudonąją knygą.
Dabar muziejuje sukaupta apie 220 tūkst. eksponatų. Tik menką dalį, apie 14 tūkst., jų galima pamatyti ekspozicijose. Šiemet jubiliejų švenčiantis muziejus pristato dar neregėtas ekspozicijas: osteologinę–paleontologinę. "Jose pateikiami Lietuvoje rastų iškastinių gyvūnų fragmentai. Ypač vertingi ir įdomūs lankytojams yra Jiesios atodangose ir Vilniaus apylinkėse rasti mamutų, gyvenusių prieš 12–40 tūkst. metų, skeletų fragmentai. Taip pat galime didžiuotis tauro kaukolėmis. Šie gyvūnai išnyko XVII a., nes, matyt, buvo Lietuvos didikų mielai medžiojami", – aiškino R.Grigonis.
Naujojoje ekspozicijoje galima pamatyti ne tik seniai mūsų teritorijoje gyvenusių, bet ir dabar aptinkamų gyvūnų griaučių. R.Grigonio pasiteiravus, kuris eksponatas jam brangiausias, jis ilgai nemąstė: "Mūsų eksponatai neturi piniginės išraiškos."
Savo darbo fanatai
Muziejaus lankytojai visada atkreipia dėmesį į originalią Vykinto Matuzevičiaus, buvusio jūrininko, kriauklių, Stanislavo Batkovskio Afrikos žvėrių medžioklės trofėjų, Vytauto Tamučio turtingą vabzdžių kolekcijas. Tai tik keletas asmenų, muziejui padovanojusių savo kolekcijas.
Laikas padiktavo dar vieną originalią parodą, skirtą nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijai, kuri buvo pasirašyta 1973 m. Vašingtone. Pagrindinė konvencijos nuostata – tarptautinė prekyba laukiniais gyvūnais ir augalais negali grėsti jų išlikimui.
Anot N.Gulbinienės, nuolat atnaujinantis savo ekspozicijas muziejus niekada nestokojo lankytojų. "Gal todėl, kad čia dirba tikri fanatikai, – nepaisydami labai mažų atlyginimų, menko muziejaus finansavimo, jie vis vien eina į miškus, lipa į medžius, braido po pelkes, plaukioja po ežerus ir upes, rinkdami įvairiausius Lietuvos faunos pavyzdžius", – pastebi direktorė.
Jos teigimu, muziejuje dirba žmonės, iš pusės žodžio suprantantys vienas kitą. " Jie ir yra svarbiausias muziejaus turtas", – įsitikinusi N.Gulbinienė.
Faktai apie T.Ivanausko zoologijos muziejų
Muziejuje veikia trys mokslinės laboratorijos: Bioanalizės, Eksperimentinė taksidermijos ir Biologinių preparatų dirbtuvės.
Muziejuje veikia respublikinis paukščių žiedavimo centras, vadovaujamas ornitologo Ričardo Patapavičiaus.
Muziejui priklauso Ventės Rago ornitologijos stotis, Žuvinto biosferos bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato muziejai, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorija.
Muziejuje veikia septyni moksliniai skyriai: Bestuburių, Vabzdžių, Žuvų–roplių, Paukščių ir Žinduolių.
Įrengta Medžioklės trofėjų salė, kurioje eksponuojamos privačių asmenų dovanotos kolekcijos (250 trofėjų iš Lietuvos ir pasaulio, vienam eksponatui Tarptautinė medžioklės ir gyvūnų apsaugos taryba suteikė aukščiausią įvertinimą – Grand Prix, 26 eksponatai įvertinti aukso medaliu).
Nuo 1947 m. muziejuje dirba Venties rago ornitologijos stoties vedėjas Leonas Jezerskas. Pasakojama, kad čia žmonės važiuoja ne tik paukščių žiedavimo stebėti, bet ir su šiuo specialistu pakalbėti.
Naujausi komentarai