Žada greit baigti

Jau treti metai net ir saulei šviečiant prie Baltojo tilto karaliauja ne poilsiautojai ir pramogautojai, o traktoriai ir darbininkai. 2018 m. rudenį sostinės savivaldybė apie 8,36 ha teritorijoje prie Baltojo tilto pradėjo atnaujinimo darbus. Buvusių aikštynų teritorijoje buvo išmontuoti pasenę įrenginiai, lauko tinklinio aikštynai, riedlenčių parkas bei krepšinio aikštelės, išardytos dangos. Ir nors pernai buvo žadama, kad darbai pievoje vyks iki rugpjūčio, jie vis dar nebaigti.

Kaip "Vilniaus dieną" informavo Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių tarnyba, teritorijoje atlikti archeologiniai tyrinėjimai ir geologiniai tyrimai, žemės darbai, pakloti vandentiekio, nuotekų tinklai, pasodinta veja.

Visa teritorija dalijama į dvi dalis. Pirmoji po truputį tampa sportiška laisvalaikio praleidimo zona su aikštynais, antroji – rekreacine laisvalaikio praleidimo vieta. Aktyviojoje zonoje atsiras gimnastikos, lauko treniruoklių ir 9 paplūdimio tinklinio aikštelės, 3 dvipusės krepšinio aikštelės. Taip pat šalia tilto išdygs dvi vaikų žaidimų aikštelės, naujai suformuota terasa su apšvietimu, nuovaža į krantinę. Taip pat pontoninė prieplauka, baidarių įlankos, lauko kavinės, kad būtų kur prisėsti ir pasigrožėti ar po aktyvaus judėjimo atsikvėpti.

Šiuo metu, anot savivaldybės atstovų, jau baigti riedučių ir riedlenčių parko statybos darbai, įrengtas ir naujas apšvietimas, kad būtų galima ilgiau ir maloniau juo naudotis, gal net visą parą. Planuojama, kad riedučių ir riedlenčių parkas aktyvaus laisvalaikio ir sporto mėgėjams bus atidarytas jau pavasarį-vasarą.

Miestiečių jau pamėgtoje "ramiojoje" zonoje pirmenybė bus teikiama natūraliai susiformavusiai žaliajai erdvei. "Slėnis prie Baltojo tilto – viena gyvybingiausių Vilniaus viešųjų erdvių. Per pastaruosius metus čia ėmė dažniau rinktis miestiečiai, oro balionų entuziastai, baidarių, irklenčių sporto mėgėjai, organizuojama daug koncertų. Palaikant laisvos ir atviros erdvės idėją, šioje Baltojo tilto pusėje bus įrengta baidarių įlanka, lauko kavinė su 40 sėdimų vietų", – teigė savivaldybė.

Planuojama, kad prie Baltojo tilto, nuo Konstitucijos pr., Geležinio Vilko ir T.Narbuto g. žiedinės sankryžos iki Žaliojo tilto, kitąmet bus pasodinta apie 700 įvairių rūšių medžių: klevų, juodalksnių, beržų, gudobelių, uosių, pušų, obelų, maumedžių, ievų, šermukšnių ir kt. Taip pat bus pasodinta ir keli šimtai krūmų: lazdynų, gudobelių, jazminų, alyvų ir pan. Nuo atnaujintos Upės gatvės nusidrieks takas iki aktyvaus laisvalaikio zonos ir sutvarkytos Neries krantinės.

Pasak Viešųjų ryšių tarnybos atstovų, visa erdvė prie Baltojo tilto bus atnaujinta šią vasarą, kaip ir buvo planuota. Dešiniosios Neries krantinės rekonstrukcijos projektas finansuojamas iš sostinės savivaldybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšų. Darbų vertė – daugiau kaip 6,5 mln. eurų.

"Meilės krantų" neliks

Neries krantinės rekonstrukcijos darbai jau kurį laiką vyksta ir teritorijoje tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų. Savivaldybės tikslas – rekonstruoti Neries krantines, jas dar labiau pritaikant miestiečių poreikiams. Atsinaujinusi krantinė tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų, žadama, bus patogesnė, gyvesnė ir draugiškesnė žmonėms. Ten kur dabar tik šlaitas, bus galima būti, bendrauti, džiaugtis, mylėti.

Pasvarstymai: anot menininko G.Umbraso, prieš kažką griaunant gal reikėtų iš pradžių pasiūlyti, kuo tai pakeisime. B. Barausko nuotr.

Tačiau būtent šioje krantinės dalyje jau daugelį metų žvilgsnį traukia atpažįstamiausiu, kasmet atnaujinamu miesto ženklu tapęs menininko Gitenio Umbraso kūrinys "Meilės krantai". Kiekvieną vasarą prie Žaliojo tilto raudonai žydinčios perkūnropės ir begonijos dešiniajame krante suformuodavo prisipažinimą "Aš tave myliu", o kairiajame – atsakymą "Ir aš tave".

"Meilės krantai" Neries krantinėse pirmą kartą atsirado 2004-aisiais. Tai buvo menininko G.Umbraso dovana miestui. Užrašas – tai savotiškas meilės prisipažinimas savo miestui, skatinimas bendrauti ir kurti. Dėl šio projekto standartinė betoninė krantinė tapo unikaliu landšaftinio meno kūriniu. Vilniaus pavyzdžiu pasekė Kaunas ir Ryga.

Myliu Vilnių. Tai mano gimtasis miestas. Tik ta meilė dabar – randuota ir su daug mėlynių.

Pagal parengtą Neries krantinių rekonstrukcijos projektą "Meilės krantams" vietos čia nebelieka – jų miestas planuoja atsisakyti, o vietoj vienmečių gėlių krantinėse pasodinti augančius ir galinčius išgyventi laukinius žolinius augalus, kurie sukurtų tinkamą terpę biologinei įvairovei.

Tad toli gražu ne visiems vilniečiams savivaldybės planai atsisakyti "Meilės krantų" patinka. Negana to, paaiškėjo, kad apie planuojamus pokyčius menininko informuoti net nebuvo pasivarginta.

Sužinojęs, kad "Meilės krantų" nebeliks, projekto autorius G.Umbrasas sukūrė elektroninę peticiją, kuria prašė šį kūrinį išsaugoti. Peticiją, kuri buvo įteikta savivaldybei, pasirašė per tūkstantį žmonių. Gyventojai prašė išsaugoti "Meilės krantus", integruojant juos į rekonstruojamų Neries krantinių projektą.

"Vilniaus dienai" pasiteiravus, koks gi bus "Meilės krantų" likimas, savivaldybė informavo, kad Neries krantinių projektas vyko, atrodo, nuo 2015 m. ir jau vizualizacijose buvo pateikiama kitokia, nei buvo, Neries krantinių ateitis ir išraiška. Todėl šiandien nėra galimybės grąžinti užrašo į buvusią vietą. Teigiama, kad meno kūrinio vietoje atsiras patogesnis nulipimas prie upės, o vietoj vienmečių gėlių krantinėse bus pasodinti dekoratyviniai krūmai ir žoliniai augalai.

O menininkui siūloma dar kartą pagalvoti apie Žvėryno tiltų aplinką – ir toje teritorijoje galėtų gimti užrašas iš daugiamečių gėlių betoninėse akutėse, kurį savivaldybė padėtų įgyvendinti.

Miestui šio užrašo vienmečių gėlių sodinimas ir priežiūra kiekvienais metais kainuodavo maždaug 14 tūkst. eurų.

Sunaikinta ir daugiau kūrinių

Menininkas G.Umbrasas Vilniaus miestui padovanojo ne vieną vilniečiams puikiai pažįstamą meno kūrinį: 2013 m. priešais katedrą įmontuota nežinomo Baltijos kelio dalyvio plytelė, netoliese esanti ir vilniečių ypač pamėgta plytelė "Stebuklas", Simono Daukanto aikštėje valstybės šimtmečiui prisiminti sukurta plytelė "Šimtmetis". Tarp G.Umbraso darbų ir "Atminties siena" ant teismų rūmų, įamžinusi KGB aukų vardus, Žvėryno mikrorajone esantis "Čiulbantis kryžius".

Pasklidus informacijai, kad jūsų kūrinio "Meilės krantai" senojoje vietoje nebeliks, ir pradėjus rinkti parašus peticijai, raginančiai miesto vadovus "Meilės krantus" išsaugoti, G.Umbrasas susitiko su architektais, kurie rengė krantinės rekonstrukcijos projektą, su Vilniaus miesto savivaldybės Želdynų poskyrio vedėja Giedre Čeponyte, išklausė, kodėl "Meilės krantus" norima sunaikinti ir ką siūlo architektai.

"Sužinojau, kad "Meilės krantams" vietos ten, kur jie buvo, nebelieka, nes toje vietoje nuo Lietuvos architektų sąjungos pusės yra suprojektuotas pandusas nusileisti prie upės pėstiesiems, neįgaliesiems, - "Vilniaus dienai" sakė menininkas. – Tačiau pandusas jau yra už 200 metrų link Mindaugo tilto, tik, sako, per ilgas, neatitinka ES normatyvų, o rekonstrukcija daroma naudojant ES pinigus. Bet gal galima suprojektuoti ant to panduso aikšteles poilsiui ar apskritai perkelti pandusą į kitą Žaliojo tilto pusę? Nežinau, tą architektai turėtų pasakyti.

Tas europinių pinigų tankas važiuoja aklai per viską, ir nesvarbu, kad kažkas gražaus buvo sukurta.

Mano akimis, "Meilės krantus" sunaikinti nusprendė ne architektai projektuodami, o užsakovai, formuluodami jiems projektinę užduotį. Jei užduotis būtų suformuluota taip, kad projektas turi integruoti "Meilės krantus", o ne juos panaikinti, sprendiniai gal būtų visai kitokie. Tačiau tai, matyt, nebuvo suformuluota projektinėje užduotyje."

G,Umbrasas priminė, kai darė monumentalius darbus viešose erdvėse, pavyzdžiui, "Čiulbantį kryžių" Žvėryne, turėjo gauti raštišką leidimą iš greta esančių Vyriausybinių svečių namų architekto. Kitaip sakant, turėjo savo darbą derinti su aplinkinių pastatų architektais. Šiuo atveju, kai architektai rengė projektus su "Meilės krantų" kūrėju nieko nederino.

"Neseniai parašiau raštą ir merui Remigijui Šimašiui, ir miesto tarybos nariams, išdėstydamas šią poziciją ir prašydamas, kad ateityje, jei bus daromi kažkokie projektai viešose erdvėse, prieš ką nors nusprendžiant kalbėtis su gyvais autoriais, jei kažką planuojama daryti su jų darbais. Pavyzdžiui, Gedimino Karaliaus fontanas prie Seimo yra visai sunaikintas. Seimas bandė priversti savivaldybę jiems sutvarkyti aplinką, savivaldybė nenorėjo to daryti, pakėlė kainą. Dvi žinybos tarpusavyje pjovėsi, o meno kūrinys yra sunaikintas – padarytas nusikaltimas. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Naikinami meno kūriniai ir griaunamas Vilnius, mano manymu", - sakė G.Umbrasas.

"Meilės krantų" atveju architektai, matyt, pažiūrėjo į tai kaip į kažkokią klombą, o ne kaip į meno kūrinį. Tačiau "Krantai" buvo kurti oficialiai, turint visus leidimus. Todėl lygiai taip pat oficialiai turėtų būti pasirašoma sutartis ir kažką keičiant.

"Savivaldybei, aš suprantu, yra problema: projektas jau padarytas, pinigai sumokėti, o projekto pritaikyti ir perdaryti niekas nenori, jei atskirai už tai nemokama. Tie, kas formulavo projektinę užduotį, pripažinti apsižioplinę irgi nenori, - svarstė menininkas. - Architektai pasakė, jog siūlo "Meilės krantus" perkelti prie Liubarto tilto. Nuvažiavau ten, pasižiūrėjau. Vienoje pusėje yra magistralinis kelias, kitoje – Žvėryno – pusėje – žema krantinė ir pandusas, kertantis tą krantinę. Ten, net jei ir nebūtų panduso, užrašas netilptų, ten tiesiog neįmanoma būtų jo padaryti."

Jo teigimu, dabartinė vieta yra aktyviai lankoma pėsčiųjų, užrašas gerai matomas. Pats kūrinys buvo sukurtas būtent tai vietai, o ne kažkuriai kitai. Todėl gal būtų galima "Meilės krantus" perkelti į kitą Žaliojo tilto pusę, link Baltojo tilto. Net ir kitoje Žaliojo tilto pusėje jį iš naujo reikėtų kurti – žiūrėti krantinę, skaičiuoti langelius, rengti naują projektą.

"Žodžiu, aš taip supratau, kad norima "Meilės krantus" tiesiog nužudyti arba kažkur ištremti, – mano kūrėjas. – Kai buvo renkami parašai peticijai, kad "Meilės krantai" būtų išsaugoti, atsiliepė meras R.Šimašius – jis patikino, kad "Meilės krantai" bus išsaugoti, tik kitoje vietoje. Bet jeigu kūrinį iškelsime kažkur į Elektrėnus ar Gariūnus, tai jau nebebus "Meilės krantai" – tai jau bus kitas kūrinys. Viešose erdvėse monumentalūs kūriniai kuriami tai konkrečiai vietai. Juk jeigu Aušros vartus perkelsime į kokių vakarinių vartų vietą, jie jau nebebus Aušros vartai. Tai bus vartai, bet jau visai kiti. Kiekvienas kūrinys "suaugęs" su tam tikra vieta, su aplinka, su kontekstu, su žmonėmis, su jų įpročiais, su tam tikromis susiformavusiomis tradicijomis. Toli gražu ne kiekvieną kūrinį kitoje vietoje gali pritaikyti."

O vamzdis? Primins "Grigeo"

Tačiau žurnalistams pasiteiravus, gal rekonstrukcija palies ir dešimtmetį krantinėje stovintį kitą meno kūrinį – "Krantinės arką", žmonių vadinamą tiesiog vamzdžiu, savivaldybė informavo, kad jokių pakeitimų nesuplanuota, rekonstrukcijai netrukdo ir išliks savo vietoje.

"Jis dabar, matyt, įgauna šiek tiek kitą prasmę – paminklas Klaipėdos ir visiems kitiems su teršalais susijusiems įvykiams, – ironijos neslėpė G.Umbrasas. – Manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Suprantu, "vamzdžio" prižiūrėti nereikia, o "Meilės krantus" reikėjo. Vienas šlaitas – pietinis, deginamas saulės, jį reikia laistyti dažniau. Gėles pasodinti kainuoja. Gėlės ten būdavo sodinamos vienmetės, bet gal galima būtų pasodinti kitus augalus, daugiamečius. Įmanoma juk padaryti, kad būtų kokybiškiau ir pigiau."

Mintis sukurti "Meilės krantus" menininkui kilo vaikštinėjant palei Vilnelę, palei Nerį, galvojant apie toli esančią mylimąją ir mintyse siunčiant jai laiškus. Ir tie laiškai kažkuria prasme atsispindėjo "Meilės krantuose". Tai – tam tikras dialogas.

"Skaudu dabar žinoti, kad "Meilės krantų" gali nebelikti. Tas europinių pinigų tankas važiuoja aklai per viską, ir nesvarbu, kad kažkas gražaus buvo sukurta. O norėtųsi, kad Vilnius ir toliau liktų meilės miestas", – atsiduso naikinamų "Meilės krantų" autorius.

Ar ne per lengvai Vilniuje tapo viskas griaunama pastaruoju metu?

"Iš tiesų man baisu, – sakė G.Umbrasas. – Vienas dalykas yra griauti, kitas – kažką kurti. Jeigu prieš ką nors griaunant būtų pasiūlytas geresnis projektas, kažkas kokybiškesnio sukurta – dar galėčiau suprasti.  Jeigu mes sukurtume kažką geriau kokybine prasme, o ne kiekybine, tai gal ir būtų galima griauti.

Dabar gi mes tiesiog parodome savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą kažką kokybiškai padaryti, kitaip sakant, savo kūrybinę impotenciją. Tad prieš kažką griaunant gal reikėtų iš pradžių pasiūlyti, kuo tai pakeisime."

Paklaustas, ar vis dar myli Vilnių, kūrėjas nedvejojo: "Žinoma, myliu. Vilnius mano gimtasis miestas. Tik ta meilė dabar – randuota ir su daug mėlynių. Bet tenka mylėti ir savo randus."