Rasų kapinės artėjančias Vėlines pasitinka palyginti oriai. Tokią išvadą skelbia Kultūros paveldo departamentas, jau kurį laiką kapines stebintis pro didinamąjį stiklą.

Nors nukritę medžių lapai kloja visą teritoriją, pagrindiniai kapinių takeliai nušluoti. Prie administracinio kapinių pastato išrikiuoti grėbliai: nors dienraščio žurnalistai nepastebėjo nė vieno tvarkdario, darbas, atrodo, vyksta.

Neseniai kapinėse apsilankiusi Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė šiek tiek nudžiugo: nuo vasaros, kai departamentas Vilniaus valdžiai grūmojo kumščiu dėl apverktinos kapinių būklės, reikalai pakrypo į gera.

"Kapinės nušienautos, surinktos šiukšlės, nugenėti ar iškirsti seni medžiai", – teigiamus poslinkius vardijo A.Vyšniauskienė. Tačiau tuojau pat pridėjo, kad antkapių būklė apgailėtina.

"Atraminės sienelės suirusios, antkapiai išvirtę, laidojimo rūsiai apgriuvę. Kapinės, kaip saugomas paminklas, atrodo nekaip, ypač turint galvoje, kad jos gausiai lankomos turistų", – kalbėjo A.Vyšniauskienė.

Už miesto ūkį atsakingi savivaldybės darbuotojai stengiasi įrodyti, kad pačių kapinių ir jose esančių statinių priežiūra yra du skirtingi dalykai.

Lėšų antkapių ir tvorelių remontui tikimasi sulaukti iš Kultūros paveldo departamento ir Kultūros ministerijos.

"Tai – pats primityviausias būdas gauti pinigų. Tačiau Vilniaus valdžia turėtų apsispręsti, kokias Rasų kapines nori matyti ir ką jose daryti. Šiemet už valstybės lėšas baigiama tvarkyti centrinė kapinių koplyčia, tačiau, jei atvirai, susidaro įspūdis, kad miestui tai visai neįdomu ir nelabai reikalinga", – apgailestavo A.Vyšniauskienė.

Savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas yra prašęs įvertinti laiką: "Negalima teigti, jog nieko nedaroma. Pjauname medžius, kad jie neardytų atraminių tvorelių, vadinasi, dėmesys yra, nors ir mažas."

Kasdien Rasų kapines aplanko vidutiniškai šeši lenkų turistų autobusai, o savaitgaliais ir švenčių dienomis jų būna ir daugiau.

Ilsisi garsūs visuomenės veikėjai

Rasų kapinės įsteigtos 1796 m. Iki XIX a. pradžios žmonių palaikai būdavo laidojami miestuose prie bažnyčių šventorių. Tačiau laikui bėgant prie bažnyčių pradėjo stigti vietos, tad kapinės pradėtos steigti miesto pakraščiuose.

Iš pradžių kapines juosė medinė tvora, tačiau per prancūzų karvedžio Napoleono Bonaparto žygį ji buvo sudeginta. Naują mūrinę tvorą Rasų kapinėse 1820 m. pastatė misionieriai. Kai ši amžino poilsio vieta buvo įkurta, žmonės čia statydavo paprastus paminklus. Dažniausiai apvalius akmenis su ant jų išraižytais užrašais. Vėliau paminklus miestiečiai statydavo iš plytų.

Nuo XX a. pradžios antkapius kurdavo meistrai. Anuomet populiariausi buvo medžių formos kryžiai. Kapinėse yra iš betono nulietų, šakočius primenančių paminklų: meistrai liedavo betoną ir laukdavo, kol šis sustings į įvairias įdomias formas.

Kapinėse yra koplyčių, kolumbariumų. Juose buvo laidojami turtingieji. Žmonės dažniausiai buvo laidojami rūsiuose, o virš jų specialistai įrengdavo altorius. Juose už mirusiuosius melsdavosi artimieji.

Kapinėse palaidota daug mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų: Jonas Basanavičius, Kazys Boruta, Petras Cvirka, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Balys Sruoga ir kt.