Pereiti į pagrindinį turinį

Realybė: emigrantų Lietuvoje niekas nelaukia

2019-04-05 02:00

Pernai iš Lietuvos emigravo per 32 tūkst. gyventojų, o grįžo 16,6 tūkst. – beveik dvigubai daugiau nei ankstesniais metais.

Kad gimtinė pasiruošusi priimti grįžtančiuosius, skalambijama iš visų valdiškų tribūnų, tačiau ar iš tiesų buvę emigrantai sutinkami išskėstomis rankomis? Į Vilnių grįžusios šeimos vaiką net į mokyklą atsisakyta užrašyti.

Įsisavinami pinigai

Pasak VšĮ "Eksemigrantai" steigėjo Dovydo Petrošiaus, emigrantų sugrąžinimo programos, kurias bando įgyvendinti šalies valdžios institucijos, yra savitikslės. Per jas tik įsisavinami mokesčių mokėtojų pinigai, bet realios pagalbos nei eksemigrantai, nei svarstantieji grįžti nesulaukia.

"Vasario pabaigoje apklausėme 1 560 Didžiojoje Britanijoje gyvenančių tautiečių, kokios nuotaikos skatina priimti sprendimus sugrįžti į Lietuvą. Beveik trečdalis sakė, kad ilgisi Tėvynės, tiek pat teigė norintys gyventi su artimaisiais, penktadalis nori grįžti dėl savo vaikų. Taigi, visai ne "Brexitas" yra svarbiausia priežastis, tai yra tik vienas iš apsisprendimą skatinančių veiksnių", – akcentavo D.Petrošius.

Nepriėmė į mokyklą

O nuo grįžimo atbaido dvi pagrindinės problemos, su kuriomis jau teko susidurti grįžusiems emigrantams – švietimas ir darbo rinka.

"Ypač skaudina požiūris į eksemigrantų vaikus – neseniai Vilniuje buvo atvejis, kai iš Jungtinės Karalystės grįžusi šeima savo 9 metų vaiką turėjo leisti iš naujo į pirmą klasę, nes jis sunkiai kalbėjo lietuviškai. Kodėl savivaldybė ar švietimo įstaiga negalėjo pasiūlyti jokios kitos alternatyvos, pavyzdžiui, popamokinių lietuvių kalbos užsiėmimų bent kokiam pusmečiui? Vaikai iš tiesų labai greitai "persilaužia", juk čia ne arabų kalba. Vadinamiesiems pabėgėliams integruoti valstybė sugebėjo rasti net ir arabų kalbos specialistų, nors tie pabėgėliai nė neketino čia integruotis ir spruko iš Lietuvos į turtingesnes valstybes. O pagalbos integruotis iš emigracijos grįžtančių lietuvių vaikams tėra užuomazgos keletoje savivaldybių – Panevėžio, Alytaus, bet valstybinio požiūrio nėra", – apgailestavo eksemigrantų atstovas.

Jam atrodo nepriimtini ir "perlenkimai", kaip Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas grįžusių emigrantų vaikams suteikti pirmumo teisę pakliūti į pasirinktas mokyklas. Tiesa, netruko paaiškėti, kad tokia pirmenybė garantuojama tik pirmokams, tačiau, D.Petrošiaus įsitikinimu, tokios "privilegijos" tik supriešina žmones, nuteikia prieš grįžtančiuosius.

Tai tas pats, kaip sušluoti dulkes ir paslėpti po kilimu, nes jos gi vis tiek niekur nedingsta.

"Ir tai ne vienintelis neprotingas valdžios sprendimas, priimtas nesigilinant į problemos esmę, o tik demonstruojant, jog kažkas daroma arba prieš rinkimus, arba šiaip siekiant populistinių tikslų. O juk tai tas pats, kaip sušluoti dulkes ir paslėpti po kilimu, nes jos gi vis tiek niekur nedingsta", – mano eksemigrantas.

Paprastų darbuotojų nereikia?

Antra didžioji problema, su kuria susiduria buvę emigrantai, – darbas. Nors darbdaviai jau keletą metų skundžiasi, kad trūksta darbo rankų, valstybės remiamos vadinamosios "Globalios Lietuvos" programos grįžti agituoja iš esmės tik informacinių technologijų specialistus arba vakarietišką išsilavinimą įgijusį jaunimą. Tai akivaizdu atsivertus tokius projektus kaip "Work in Lithuania" ar "Renkuosi Lietuvą".

"Dauguma iš Lietuvos emigravusių žmonių – paprastų profesijų atstovai. Ar šaliai nebereikia stalių, vairuotojų, virėjų, statybininkų, pardavėjų? – stebėjosi D.Petrošius. – Mūsų organizacija ne kartą teikė pasiūlymus, kaip racionaliau panaudoti valstybės pinigus emigrantams sugrąžinti, nešvaistyti milijonų biurokratinei informacijai, kuri vidutiniam žmogui nelabai ir suprantama. Tačiau nei ministerijos, nei Seimo Migracijos komisija nenori įsiklausyti į praktinius pasiūlymus, dirba "dėl paukščiuko", o ne dėl žmonių."

Nesulaukdami konkrečių sprendimų iš valdžios, patys darbdaviai sukruto ieškoti sau darbuotojų tarp emigrantų. Tai daro regionų verslininkai, kur ypač trūksta darbo jėgos.

"Mes taip pat pradėjome dialogus su verslo įmonėmis, bandome tarpininkauti tarp darbdavių ir grįžti į Lietuvą ketinančių emigrantų, – teigė D.Petrošius. – Iš pradžių ketverius metus veikėme per socialinius tinklus, o pernai įkūrėme viešąją įstaigą, pradedame rengti susitikimus, paskaitas regionuose, kaip įsitvirtinti grįžus į Lietuvą, esame suplanavę seminarus Jungtinėje Karalystėje, kur vyksta didžiausias emigrantų judėjimas."

Išlaikytiniais būti nenori

Pasak D.Petrošiaus, buvę emigrantai nenori sugrįžę tapti valstybės išlaikytiniais. "Darbo tie žmonės nebijo, bet jiems reikia bent kažkur "užsikabinti", kokiose įmonėse jie yra laukiami", – akcentavo pašnekovas.

Kita didelė grupė yra žmonės, norintys savo sunkiai uždirbtus pinigus investuoti į senelių ar tėvų sodybas, kurtis ūkelius ar pradėti nuosavus verslus. Bet smulkieji verslai Lietuvoje nėra deramai skatinami, nes jie apkrauti mokesčiais, tarsi būtų didžiulės kompanijos.

"Savo kailiu patyriau, kaip jau per pirmus darbo metus po mokesčių lieki vos ne be kelnių, – sakė renginių organizavimo veikla užsiimantis D.Petrošius. – Jau 5 metus tuo kvėpuoju, todėl galiu bet kam į akis pasakyti, kad grįžtančių tautiečių laukia tik lozungai. Jeigu staiga paplūstų didesnė grįžtančiųjų banga, dauguma čia ilgiau neužsisėdėtų, nes neturėtų ką Lietuvoje veikti."

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų