Tai, ką prognozuoja režisierius Gintaras Varnas, skamba labai liūdnai: mažieji sostinės ir kitų didmiesčių teatrai gali išnykti. Situaciją galėtų išgelbėti mažesni mokesčiai ir nuoseklesnis finansavimas. Tačiau nevalstybinio nepriklausomo Vilniaus teatro vadovas, atrodo, to nebesitiki.

– Kultūros ministerijoje neseniai paklausiau, kada planuojamas artimiausias susitikimas su teatralais aptarti jų poreikių. Man atsakyta: „Kiekvieno teatro problemos su vadovais aptariamos individualiai, pagal kiekvieno poreikį.“ Taigi, kada buvo pastarasis toks individualus pokalbis?

– Kokie susitikimai? Jokių susitikimų nebūna. Einamuosius reikalus tvarko teatro direktorius su ministerija ir tai viskas, jokių aptarimų ir bendrų pokalbių tikrai nebūna.

Situacija yra tarsi peilis, kurio abi geležtės pusės pagaląstos. Anksčiau, kai prašydavome patalpų, sakė rašyti paraišką, ir bus svarstoma. Vėliau pasakyta: „Taigi jūs Menų spaustuvėje rezidentūrą turėkite.“ Laukėme, laukėme tos vadinamosios rezidentūros kaip panacėjos.

Gavome šį 12–15 kv. metrų kambariuką su užkaltu langu, ir, pasirodo, mes už jį ir žiemą, ir vasarą mokame vidutiniškai 500 litų.

Statome vieną spektaklį per sezoną, nes daugiau neturime nei kur, nei žmonių, kurie dirbtų. Faktiškai teatre yra du etatai, tai buhalterio ir direktoriaus, toks kioskelis su kioskininku ir buhaltere. Spaustuvėje visus samdome: ir aktorius, ir scenos darbininkus, šviesų specialistus, ir grimuotojus, kostiumininkus, rekvizitininkus. Čia tik nuomojamos patalpos.

Tai dar būtų pusė bėdos, tačiau reikia repeticijų erdvių, o mes jų pakankamai negauname, nes Menų spaustuvėje per daug visko vyksta. Turime lakstyti pas pažįstamus, draugus ar rinktis slapčia Muzikos akademijoje. Dabar paklausčiau savęs, ko manęs paklausė, pavyzdžiui, Nacionalinio dramos teatro direktorius: kodėl „Utopia“, būdama rezidentė, turi prašytis vaidinti ir repetuoti pas kitus, kai turi visas teises? Taip, prioritetai Rezidentūros sutartyje yra, bet jie realiai neveikia.

– Baigsis ta sutartis, ir kas tuomet – vėl prašytis patalpų, vėl bus sakoma dar ko nors laukti?

– Kultūros ministerijoje sako: „Klauskite savivaldybės.“ Ten – „Būkite rezidentai Menų spaustuvėje, ten viskas bus gerai.“ Kas paskui – nežinau.

Mes rezidentūrą galime nutraukti bet kada, greičiausiai taip ir padarysime, bet jeigu jau taip padarysime, tuomet Menų spaustuvę tikrai matysime kaip savo ausis. Tačiau, kita vertus, kiek žinau, Spaustuvė buvo kuriama būtent tam, kad tos laisvos trupės, kurios neturi kur vaidinti, galų gale turėtų tam vietos.

– Kokios tad alternatyvos, kur eiti?

– Alternatyvos yra uždaryti teatrą ir eiti dirbti į valstybinius teatrus. To, manau, visi ir siekia. Galbūt nesąmoningai.

– Kodėl? Kam tai naudinga?

– Kam jiems tie maži teatrai? Man daug kas sakė: „O kam tau? Kokia problema? Ką tu čia su ta “Utopia„? Negi tavęs nekviečia dirbti valstybiniuose?“ Kviečia, bet aš nenoriu. Yra toks anekdotėlis: „Kodėl kupranugaris vatos nevalgo? – Nenori.“ Taigi ir aš nenoriu. Kartais dirbu valstybiniuose teatruose, nes čia retai galime pastatyti tai, ko norisi, reikia taikytis prie sąlygų. Pavyzdžiui, nebuvo nė vieno spektaklio „Publika“ (jame vaidina 14 aktorių), kuris būtų bent vienu litu pelningas, jis visada nuostolingas. Kad ir ką darytume, yra per daug aktorių, per daug technikų.

Galiausiai, ta naktinė mokesčių reforma mus pakorė ant sausos šakos, ir dabar tabaluojame tarp dangaus ir žemės.

– Per ką būtent paveikė tie pokyčiai?

– Per autoriaus sutarčių mokesčius. Anksčiau dar galėjome naudotis verslo liudijimais, dabar jau nebe. Mokesčiai nuo 15 proc. išaugo iki 55 proc., o daugiausia reikalų turime būtent su autoriaus sutartimis. Su tais 15 proc. dar dar vos vos išsiversdavome, o dabar iš esmės negalime rodyti spektaklių, turime turėti ką nors kita, kas uždirbtų, arba kaskart kaulyti iš Kultūros ministerijos spektaklių sklaidai, tai, žinoma, ir darome.

Jeigu taip bus toliau, ir mokesčių negrąžins bent jau į prieškrizinį laikotarpį, tokios laisvos kompanijos, maži teatriukai neišvengiamai turės išnykti arba jie turi gauti nuolatines dotacijas.

Keistas ir tas (Kultūros ministerijos – red. past.) lėšų skirstymo principas: jie nori duoti visiems po trupinėlį. Manau, tai nelabai logiška. Kelis kartus mums taip buvo. Pavyzdžiui, spektakliui pagal Shakespear'ą skyrė 12 tūkst. litų. Ką galima pastatyti už tiek? Galėčiau pakviesti į 15 minučių Shakespeare'o eilių skaitymą, buvo tokia idėja. Mes jų net neėmėme, atsisakėme. Kitą kartą vėl atsisakėme 10 tūkst. litų. Kam tada tai daryti? Geriau kitam pridėtų tą 10 tūkst., gal jam tuomet jau susidarys suma, už kurią ką nors galima nuveikti.

Atrodo, visi čia veikia iš tokio entuziazmo, bet kas tai yra? Vien entuziazmu paprastai grindžiamas dramos būrelis. Spektaklio „Publika“ repeticijoms nuomojomės patalpas Vilniaus profsąjungų rūmuose, nes Spaustuvė buvo visa užimta. Salė buvo šalta, pelėsiais ir kerpėm apaugusi. Jau tada aktoriai sakė: „Čia jau, Varnai, į jaunystę grįžai, į dramos būrelio laikus?“ Dabar daroma tas pats.

– Kas nors kiek stabilizuotų teatro padėtį? Ką daryti, kad tos laisvos meno kompanijos, su dideliu entuziazmu prieš kelerius metus sudygusios išlaisvėjusioje meno erdvėje, neišnyktų?

– Reikėtų bent kelių etatų, kad nebūtų kaip kioskelis. Aš, atvirai sakant, abejoju, ar taip bus, o dar atviriau sakant – tikrai nebus. Nereikia. Na, nereikia, tai nereikia...

Aktoriai pyksta, kad tiek repetuoja, o spektaklis parodomas du tris kartus. O ką daryti? Ar tai netampa tuščiu darbu? Aktorius, įdėjęs tiek jėgų į spektaklį, turi jį vaidinti, kitaip tai yra profesijos paniekinimas.

Pirmiausia Seimas turi sumažinti autoriaus sutarčių mokesčius, nes tai vienintelė Europos šalis, kur jie tokie dideli. Pirmaujame, kitaip sakant, žudydami menininkus. Yra mokesčiai nuo 8 proc. Slovėnijoje, 9 proc. Lenkijoje iki maksimumo – 25 proc. – Latvijoje, kurią krizė irgi smarkiai palietė. Tačiau už 25 proc. yra Lietuva su 55 proc. Skaičiai sako labai daug. Lenkai, latviai sako: „Jūs išprotėjote? Ir nieko nedarote?“ Ne, nedarome.

Netgi labai pragmatiškai, „šimonytiškai“ žiūrint: ką jie, pakeitę mokesčius, gavo iš tų menininkų, aktorių, režisierių? Tai sudaro turbūt tik dalelytę procento biudžete, o žalos padaryta neapsakomai daug.

– Kas vis dėlto jus atgraso nuo valstybinių teatrų Vilniuje ar kituose miestuose?

– Nėra taip, kad mane nuo jų krato. Vis dėlto daug metų juose dirbau, ir nesakau, kad negrįšiu. Tačiau valstybiniuose teatruose yra daug bėdų. Tebeveikia senoji sovietinė sistema. Pavyzdžiui, yra aktorių, kurie ne visada nori dirbti, o ne visada jų ir reikia. Kauno valstybiniame dramos teatre, nesiskelbdami garsiai, jau kviesdavome tik tuos aktorius, kurių reikia. Panašiai dabar veikia Nacionalinis dramos teatras. Jau Konstantinas Stanislavskis sakė: jeigu aktorius neturi teatre darbo – mest lauk, o ne duoti jam darbo. Vadinasi, jis jo neturi dėl tam tikrų vidinių priežasčių.

Galų gale, aš vis dėlto noriu turėti savo erdvę, jeigu fizinė nėra svajonių (apsidairo Menų spaustuvės kambarėlyje – red. past.), tai bent dvasinę. Valstybiniuose teatruose jaučiuosi svečias, migruojantis paukštis. O kur nors turėtų būti lizdavietė.

– Teatro sezonas spalio 14-ąją startuos premjera Vilniuje. Šiek tiek papasakosite apie ją.

– Krizinio biudžeto, su kriziniu skaičiumi aktorių – scenoje jų keturi, su kriziniu kiekiu dekoracijų, laimė, dovanotų dar buvo. Tai šiuolaikinė kanadiečio Michaelo Lewiso Maclennano pjesė originaliu pavadinimu „Beat the Sunset“, mes jį pakeitėme į „Tiksinti bomba“. Tai visiškai Lietuvai neaktuali pjesė apie AIDS, kurio Lietuvoje beveik nėra, apie gėjų meilę, kurios irgi pas mus beveik nėra, yra tik paradai.

Tai istorija, kurią valdo atmintis (ją vaidina Viktorija Kuodytė), ji sukuria, ji ir išriša tą istoriją. Tai gana pozityvi istorija apie širdį.

-------
Po pokalbio su teatro genijumi keliolikos kvadratinių metrų kambaryje „Menų spaustuvėje“ išeini daug pilnesnis. Pilnas visiškai egoistiško džiaugsmo, kad, nepaisant sąlygų, jis vis dar kuria Lietuvoje. Pilnas baimės, kad tai gali ilgai nebetrukti. Nuojautos, kad neužilgo nedidelių teatrų, nenorinčių virsti didžiulių biurokratizmo mašinų dalimis, gali nebelikti. Žinojimo, kad kažkas skubiai turi būti padaryta situacijai pakeisti. Tačiau vis tiek nerandantis vienareikšmio atsakymo, kodėl visoje kultūros, ekonominėje ir socialinėje sistemoje yra kažkas pagedusio, kad talentingiausi šalies menininkai turi dirbti tokiomis pat sąlygomis, kaip kiniškų dirbinių prekijai, o finansavimo laukti ilgoje eilėje po vienkartinių projektų rengėjų iš užsienio. „Labai norisi kažkokią prošvaistę matyti“, – prašau G.Varno, bet režisierius atsako tik liūdna šypsena. „Tikrai nežinau, ką šioje situacijoje daryti“, – pokalbiui baigiantis sako G.Varnas.

Apie G.Varną ir teatrą „Utopia“

Nuo 1989 m. G.Varnas dirbo laisvai samdomu režisieriumi Valstybiniame jaunimo teatre, Vilniaus mažajame teatre, Lietuvos ir Kauno akademiniuose dramos teatruose, Lietuvos operos ir baleto teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, dalyvavo nepriklausomuose projektuose. 2004–2007 m. buvo Kauno valstybinio dramos teatro meno vadovas.

Nuo 1998 m. G.Varnas po kelis kartus apdovanotas „Fortūna“, „Kristoforu“, Auksiniu scenos kryžiumi. 2005 m. G.Varnui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje G.Varnas pradėjo vadovauti režisierių kursui.

Teatrą „Utopia“ G.Varnas įkūrė 2007 m., jame sukurti spektakliai: Dariaus Luko Piraičio „Titrai / Subtitles“, Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler „Nusiaubta šalis Vilnius“ (vėliau „Nusiaubta šalis“), Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašai“, „Šekspyriada“, Audronio Liugos ir G.Varno „Dekalogas“, G.Varno ir Gabrielės Labanauskaitės „Žvaigždžių kruša“. Šiuo metu teatras rodo tik Federico Garcíos Lorcos „Publiką“.

Spektaklio „Tiksinti bomba“ kūrybinė komanda: režisierius G.Varnas, Juozas Statkevičius, Gintaras Makarevičius, aktoriai Eimutis Kvosčiauskas, V.Kuodytė, Dalia Overaitė ir kiti.

Tetras „Utopia“ yra vienas iš vienuolikos Menų spaustuvės ilgalaikių rezidentų. Joje taip pat glaudžiasi Gyčio Ivanausko teatras, teatro judėjimas „No Theatre“, „Stalo teatras“, kūrybinė studija „PetPunk“, Lietuvos šokio informacijos centras, teatro laboratorija „Atviras ratas“, teatras „Cezario grupė“, Vyčio Jankausko šokio teatras, šokio teatras „Dansema“, Šiuolaikinio šokio asociacija.