Didžiausios tremties dieną kauniečiai minėjo vakar šeštą valandą ryto uždegdami simbolines žvakutes  Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

Tragedijos negalima pamiršti

Prieš šešis dešimtmečius gegužės 22-ąją, 4 valandą ryto, sovietų valdžios vykdytas masinis lietuvių trėmimas į Sibirą giliai įsirėžė to meto įvykių liudininkų sąmonėje.
Tuo buvo galima įsitikinti vakar apsilankius Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur pagerbtas tremties aukų atminimas.

Sutikti vyresniojo amžiaus kauniečiai pasakojo patys buvę kraupių įvykių liudininkais – iškentę tremtį  lageriuose,  netekę artimųjų, todėl iki šiol jiems tai skaudi diena, kurios negali užmiršti.

„Anksti kėliausi. Sveikata nekokia, maudžia širdį, bet jaučiu pareigą pagerbti tuos, kurie buvo ištremti. Mane, tuomet 17-metę, buvo ištrėmę į Irkutską. Teko patirti, ką reiškia sovietų tardymų baisumai kalėjimuose ir karceriuose. Ten praradau jaunystę ir sveikatą“, – su apmaudu tremtį prisiminė Ona Garsienė.

„Mus kaip tik tą rytą, prieš 60 metų, ištrėmė. Šeimoje buvome septyni vaikai. Jauniausiajai seseriai tebuvo vieneri,  tačiau nė vieno nepasigailėjo. Kol esame gyvi, turime ateiti ir pagerbti žuvusiuosius tremtyje“, – pritarė  Regina Lensevičienė.

Renginys vyko 6 valandą ryto, tačiau ankstyvo laiko nepabūgo apie pusantro šimto kauniečių. Susirinkusieji tylos minute pagerbė trėmimo aukas, o iš uždegtų simbolinių žvakučių buvo sudėliotas žodis „Lietuva“. Masinio trėmimo aukos pagerbtos ir padedant gėlių prie Laisvės statulos ir Nežinomo kario paminklo.

Prievarta nevarė

Minėjime dalyvavę keliasdešimt Kauno moksleivių teigė  ankstyvą rytmetį į minėjimą atėję, nes paprašė mokytojai.  

„Atsikelti anksti nebuvo sunku. Esame jauni, todėl galima kartais ir mažiau pamiegoti.  Be to, jaučiame pareigą, nes mūsų seneliai buvo ištremti. Mokykloje mokytojai paklausė, kas norėtų dalyvauti renginyje. Mes ir pasisiūlėme. Jokio spaudimo nebuvo ir niekas ateiti nevertė.  Esame iš Juozo Urbšio vidurinės mokyklos, tačiau iš skirtingų klasių – daugiausiai moksleivių iš 8–10 klasių“, – pasakojo žvakes minėjimui dėliojusios moksleivės.

Tremties pradžios minėjimą ketinta surengti 4 valandą ryto. Būtent tuo laiku prieš 60 metų prasidėjo  masiniai trėmimai.  Sumanymo atsisakyta dėl moksleivių, kuriems tai būtų buvęs per ankstyvas laikas.

„Pakvietėme moksleivius dalyvauti renginyje, kuriems įdomi mūsų istorija. Renginys moksleiviams gal šiek tiek ir ankstokas, bet juk tokie minėjimai vyksta labai retai. Į renginį atvyko tik tie, kurie norėjo. Manau, kad ši akcija jiems įstrigs atmintyje“, – įsitikinusi Kauno savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė  Rita Rasikienė.

Jaučia didėjantį abejingumą

Į akis krito, kad minėjime didžiausią dalį sudarė vyresniojo amžiaus žmonės, moksleiviai ir vos keletas vidutinio amžiaus kauniečių.

„Atėjome kartu su sūnumis. Jie kėlėsi anksčiau, kad galėtų dalyvauti minėjime, kuriame ugdomas ir patriotiškumas. Stebina, kad čia susirinko tiek nedaug vidutinio amžiaus žmonių. Maniau, kad jų bus žymiai daugiau“, – pasakojo kaunietis Gintaras Kriūnas. 
Vyro priekaištams pritarė ir renginyje dalyvavęs 83 metų kaunietis, kurio manymu, vidurinioji karta apie trėmimus žino mažiausiai.

„Tai patriotizmo stoka. Tikriausiai tiems žmonėms niekas nepaaiškino ir nepapasakojo, kaip žmonės gyveno ir skurdo tremtyje, kaip badavo. Net maži vaikai buvo grūdami į vagonus ir vežami į Sibirą. Jei jie tai žinotų, gal tuomet pasikeistų požiūris į tremtį“, – svarstė Alfonsas Račkus.

1948 metais gegužės 22-osios rytą iš Lietuvos į įvairias Sovietų Sąjungos vietoves gyvuliams skirtais traukinių vagonais išvežta apie 40 tūkstančių žmonių. Ket­virtadalį sudarė vaikai. Šis trėmimas buvo didžiausias Lietuvos istorijoje.