Šie konditerijai priklausę daiktai – nuo preciziškų šokolado formelių iki firminių servetėlių – šiandien tampa unikaliu praeities ir dabarties saitu. Jie ne tik pasakoja apie konditerių darbo kasdienybę, bet ir suteikia galimybę atskleisti tarpukario Vilniaus saldumynų paslaptis.
Meistras puošniais ūsais
Apie S. Voronovičių ir jo cukrainę žinoma nedaug – išlikusi informacija fragmentiška, cukrainės savininko portretas ryškėja iš kelių įrašų, rastų archyviniuose dokumentuose ir pavieniuose šaltiniuose.
Iš 1923 m. dokumente įklijuotos nuotraukos į mus žvelgia jaunas besišypsantis vyras su puošniais ūsais. 1885 m. Kauno gubernijoje, Jasnagurkos palivarke gimęs mėlynakis šatenas Vilniuje įleido šaknis kaip patyręs konditeris. Pagal tautybę – lenkas, pagal tikėjimą – Romos katalikas, sulaukęs 38-erių jau buvo našlys.
Dalyvavo miesto bendruomeniniame gyvenime, rūpinosi darbuotojų teisėmis ir jų gerove, užtikrindamas, kad cukrainėje dirbtų kvalifikuoti konditeriai. Jo įsipareigojimai darbuotojams įtvirtinti 1934 m. gegužės 24 d. kolektyvinėje sutartyje, sudarytoje tarp Vilniaus cukrainių ir kepyklų savininkų ir Krikščioniškosios konditerių profesinės sąjungos.
Adresą žinojo gurmanai
S. Voronovičiaus cukrainė įsikūrė prestižinėje vietoje – tuometėje Didžiojoje g. 16 (šiandien tai Pilies g. 40), garsiajame Šlapelių name.
Jurgis ir Marija Šlapeliai buvo žinomi lietuvybės puoselėtojai, jiems priklausė vienas pirmųjų lietuviškų knygynų Vilniuje. Jų butas Didžiojoje gatvėje, kaip ir knygynas, buvo tapęs svarbia lietuvių susirinkimų ir pasitarimų vieta. Dažni Šlapelių svečiai buvo Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Peliksas Bugailiškis, Vydūnas ir daug kitų žymių asmenybių.
Pirmame namo aukšte Šlapeliai nuomojo tris prekybines patalpas, čia veikė ir S. Voronovičiaus cukrainė. Tarpukario Vilniuje konkurencija buvo milžiniška: tarpusavyje varžėsi daug kavinių, cukrainių, kepyklų ir restoranų. Pavyzdžiui, į 1928 m. Vilniaus miesto adresų knygą įtraukta devyniolika cukrainių, tarp jų ir žymiosios brolių Kazimiero ir Boleslovo Štralių kavinės-cukrainės „Baltasis Štralis“, „Raudonasis Štralis“, „Žaliasis Štralis“.
Tačiau S. Voronovičiaus įstaiga, įsikūrusi judrioje gatvėje, stengėsi neatsilikti, kūrė originalų savo įvaizdį, jos adresas buvo spausdinamas ant firminių servetėlių.
Konditerio arsenalas
Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomas inventorius atskleidžia, kad konditerio darbas buvo tikras menas, reikalaujantis fizinės ištvermės ir preciziškumo.
Darbo diena prasidėdavo rankinėmis dumplėmis užkūrus viryklę, o pagrindinis darbas buvo iš šokolado ir cukraus masės pagaminti įvairių skanėstų. Patyręs konditeris turėjo išmanyti, iki kokios temperatūros reikia kaitinti skirtingų rūšių saldainių masę – dažnai jis nustatydavo temperatūrą net be termometro.
Karamelinių saldainių masė buvo maišoma ir verdama dideliame, specialiai tam skirtame katile, naudojant cukrų, vandenį, saldžią grietinėlę, aromatines ir skonines medžiagas, dažiklius ar kitus priedus. Iš katile paruoštos masės buvo galima gaminti kramtomus saldainius (guminukus), irisus, čiulpiamus ledinukus, cukruotus vaisius ir riešutus.
Konditerijos rinkinyje išsiskiria karamelės gaminimo mašinėlė su žalvariniais voleliais: sukant rankeną, cukraus masėje įsispausdavo tobuli saldainiai. Didžiąją S. Voronovičiaus cukrainės rinkinio dalį sudaro saldainių formelės, kuriose gamintos šokoladinės žuvytės, lapeliai, giliukai ir mėnuliukai, džiuginę mažuosius vilniečius.
Saldumynų rojus
S. Voronovičiaus cukrainėje buvo ne tik gaminamos įvairių formų karameliniai ar šokoladiniai saldainiai, bet ir kepami pyragėliai su kremu, sausainiai ir galbūt proginiai tortai (rinkinyje yra reikmenų, skirtų kepiniams gaminti ir jiems puošti).
Prekybai konditeriniais gaminiais buvo naudojamos svarstyklės, o pakavimui – konditerinė folija. Saugoma kavamalė liudija, kad lankytojai galėjo ne tik nusipirkti saldumynų, bet ir pasimėgauti šviežiai malta kava. Ryškiaspalvė pakavimo folija kiekvieną skanėstą paversdavo maža švente, o firminės servetėlės dėžutėse sukurdavo prabangos pojūtį.
Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomas inventorius atskleidžia, kad konditerio darbas buvo tikras menas, reikalaujantis fizinės ištvermės ir preciziškumo.
Nors S. Voronovičiaus cukrainė veiklą baigė XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje dėl finansinių sunkumų, išlikę konditerio daiktai iškalbingai liudija jos istoriją. Jie mums primena, kad tarpukario Vilnius – tai miestas, kuriame buvo vertinama kokybė, skonis ir meistriškumas.
Autentiški tarpukario receptai
Istoriją „Saldusis rinkinys: Stanislovo Voronovičiaus cukrainės inventorius“ parengė ir LIMIS platformoje paskelbė muziejininkė Aušra Racevičienė (Lietuvos nacionalinis muziejus).
„Ruošdama virtualią parodą visą laiką svajojau apie saldumynus. Vaizduotė piešė ledinukus, įvairių formų šokoladinius saldainius, karameles, pyragėlius. Todėl pagalvojau, kad būtų malonu pasiūlyti keletą originalių tarpukario saldumynų receptų. Rinkausi tokių saldumynų receptus, kurie galėjo būti paruošti su cukrainės įrankiais ir indais. Kadangi Vilnius tarpukariu priklausė Lenkijai, ieškojau receptų to meto leidiniuose. Receptus išverčiau į lietuvių kalbą vildamasi, kad galbūt kas nors jais pasinaudos.“
Verta išbandyti
Kad praeitis atgytų ne tik vaizduotėje, bet ir pojūčiuose, kviečiame išbandyti keletą autentiškų tarpukario receptų, kuriuos tyrėjai A. Racevičienei pavyko rasti.
Grietinėlės karamelės. Reikės svaro (apie 409 g) cukraus, kvortelės (apie 205 ml) saldžios grietinėlės, 2 lotų (apie 26 g) šviežios grietinėlės sviesto, pusės supjaustytos vanilės ankšties. Viską sumaišius užvirinti, perkošti per sietelį, supilti į puodelį ir virti ant silpnos ugnies, nuolat maišant mentele, kad neprisviltų. Kai masė pradės burbuliuoti, panardinti į ją pagaliuką ir iškart ataušinti šaltame vandenyje. Jeigu ant pagaliuko susidarys karamelinis ritinėlis, išpilti masę ant akmeninio ar marmurinio paviršiaus, o kai atvės – supjaustyti.
Šokoladinės karamelės. Reikės kvortos (apie 820 ml) grietinėlės, pusės svaro (apie 205 g) cukraus, ketvirčio svaro (apie 102 g) šokolado su vanile. Viską sumaišius užvirinti ir, nuolat maišant, virti tol, kol panardinus pagaliuką į masę, o paskui į šaltą vandenį, ant jo iš likusio mišinio susidarys ritinėlis. Tuomet masę išpilti ant marmurinio stalo arba skardos, pateptos aliejumi. Atvėsusią masę supjaustyti pailgais gabalėliais.
Šokoladinis marcipanas. Nulupti pusę svaro (apie 205 g) saldžių migdolų, tris kartus permalti malimo mašinėle, sutrinti į vienalytę masę, sumaišyti su puse svaro smulkaus persijoto cukraus ir puse svaro tarkuoto šokolado. Suminkyti įpylus šiek tiek vandens, bet tik tiek, kad tešla būtų elastinga, netrupėtų. Iš tešlos formuoti įvairias figūrėles, pavyzdžiui, dešreles, grybukus, kriaukleles ir pan. Palikti iki kitos dienos, kad išdžiūtų, ir įdėti kelioms minutėms į vidutiniškai įkaitintą orkaitę.
Naujausi komentarai