Kostiumuoti šveicarai su studentais ir senjorais mielai važinėja autobusais. Vilniaus meras Juozas Imbrasas suka galvą, kaip greičiau to pasiekti ir Vilniuje.

Autobusu greičiau? – Mitas

Šiandien sostinėje keisti nuosavą automobilį į autobusą vargiai apsimoka. Gyvenant, pavyzdžiui, Pilaitėje, kur autobusas atvažiuoja kartą per pusvalandį, stotelėje lūkuriuoti nuobodu, o žiemą dar ir šalta. Jeigu spėji nuo speigo pasislėpti šildomame "Snoro" banke, dar lyg ir pakenčiama. O jei kioskelis pilnas? Geriau kulniuoti į kiemą, užvesti automobilį ir palikti stotelėje stypsančius kaimynus. Kitą dieną į stotelę jau nebeini, iškart sėdi į automobilį.

Be to, nuosavu automobiliu į darbą atvažiuoji greičiau nei sausakimšu viešuoju transportu. Pastarajam atskirų kelio juostų sostinėje mažoka, todėl autobusai spaudžiasi vienoje su maršrutiniais autobusiukais ir lengvaisiais automobiliais. Su troleibusais apskritai viena bėda: jeigu pakeliui nukrito ūsas ar dar blogiau – dingo elektra, žiūrėk, vairuotojas ir išlaipins tokioje vietoje, kad iki stotelės teks dar gerokai paėjėti pėstute.

O nuosavu automobiliu važiuoti – vieni pranašumai: visą kelią stovėti nereikia, niekas ant kojų nelipa, rankinės nesupjausto ir kišenių neišpurto. Ir grūstyje manevruoti lengviau: spustelėjai greičio pedalą, šaligatviu pavažiavai keletą metrų ir, žiūrėk, jau stovi pirmas prie šviesoforo.

Siūlo koreguoti tvarkaraščius

Ciuriche (Šveicarija) padėtis visiškai kitokia. Anot Šveicarijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų Lietuvoje (ŠBŠPRL) direktoriaus Bruno Kasparo, per pastaruosius metus jo gimtojoje šalyje viešojo transporto gerbėjų padaugėjo net 20 proc. Dažnas atvejis, kai šalia senjoro ar studento autobuse išvysti keliaujantį kostiumuotą verslininką. Mat nukakti į norimą tašką viešuoju transportu trunka perpus greičiau nei nuosavu automobiliu.

Vilniaus meras J.Imbrasas klausinėjo ŠBŠPRL atstovų, kokias priemones vertėtų taikyti Vilniuje, kad pasiektume panašų į Šveicarijos viešojo transporto lygį.

B.Kasparo nuomone, pirmiausia sostinės valdžia privalėtų apsispręsti dėl transporto sistemos vizijos ir ieškoti galimybių, kaip efektyviau sureguliuoti judėjimą mieste. Rasti tokių projektų, kad vilniečiai ir po 20–30 metų pirmiausia rinktųsi viešąjį transportą, o ne asmeninį.

"Šalia esminės sistemos būtina taikyti ir trumpalaikes priemones, kurios padėtų kovoti su esama padėtimi. Pavyzdžiui, stebėti, kur keleivių srautai didžiausi. Pagal tai reikia sureguliuoti viešojo transporto tvarkaraščius, kad gyventojams nereikėtų ilgai laukti autobusų, kad būtų lengviau persėsti iš vienos priemonės į kitą", – siūlė B.Kasparas.

Autobusų juosta – ne aikštelė

J.Imbraso tvirtinimu, dalis šveicarų pasiūlymų jau įgyvendinta. Esą savivaldybės įmonė "Susisiekimo paslaugos" nuolat tikrina keleivių srautus ir pagal juos derina viešojo transporto tvarkaraščius. Taip pat tiesiamos atskiros kelio juostos autobusams ir troleibusams. Esą jau seniai pastebėta, kad nuo Šeškinės kalno Ukmergės gatve nusileisti autobusu yra greičiau nei nuosavu automobiliu.

Tačiau yra kita bėda – vairuotojų kultūros stoka. Merą pasiekė informacija, kad S.Stanevičiaus gatvėje viešajam transportui skirtu kelio ruožu negali naudotis autobusai, nes juosta prigrūsta automobilių. Vilniečiai, nebeįsprausdami automobilių į kiemus, juos statyti įgudo kone vidury gatvės. Meras panūdo auklėti nekultūringuosius.
"Yra ta A juosta ir jie ten automobilių nestatys. Tegul nepatenkinti burbuliuoja, bet mes nusileisti negalime. Net ir prieš rinkimus", – nukirto J.Imbrasas.

Meras pažadėjo, jog vakarykštis susitikimas su šveicarais nebus paskutinis. Esą netrukus bus šaukiamas kitas ir ieškoma konkrečių galimybių, kaip populiarinti viešąjį transportą Vilniuje.