Iš išorės pakankamai gerai atrodantis balkonas gali būti pavojingas ir nesvarbu ar namas labai senas, ar statytas sovietmečiu.„Vaikščiodamas mūsų senamiesčio gatvėmis kai kuriuos balkonus stengiuosi tiesiog apeiti“, - prisipažįsta kelerius  metus juos renovuojantis specialistas Justinas Jarmalavičius.

Dažniausiai sveria pora tonų

„Pavojingiausi – galintys bet kada nukristi – senojoje miesto dalyje esantys balkonai, tačiau tokių pilna ir kituose miesto rajonuose“, – tvirtina  atestuotas ypatingo statinio statybos vadovas ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovas J. Jarmalavičius. Kaip suprasti, kuris balkonas gali būti keliantis grėsmę? Kaip tai nustatoma? „Labai svarbu išsiaiškinti, kokios yra balkoną laikančios konstrukcijos. Ar jis laikosi tik ant kelių sijų, ar yra armatūrinis tinklas. Ką tik grįžau iš vieno objekto: grindys nutrupėjusios iki pat sijos – ją su pirštu gali “išgliaudyti„. Tokie balkonai ir yra pavojingiausi, nes jų nelaiko praktiškai niekas, tik betonas“.

J. Jarmalavičiaus teigimu, įvardinti pavojingiausias šiuo požiūriu senamiesčio gatves būtų keblu, kaip vieną iš tokių tegalima nurodyti Šv. Stepono. Pasak pašnekovo, standartinis senamiesčio balkonas, kurio plotis dažniausiai būna 2 metrai, sveria vieną-pusantros tonos. „Didžiausia senųjų balkonų problema ta, kad seniau, jei tarp laikančiųjų sijų būdavo ne daugiau kaip metras, nebūdavo jokio armavimo. Tesiog yra sijos ir jos išbetonuojamos. Ir šis betonas jau kuris laikas yra, nes tais laikais nebuvo hidroizoliacijos medžiagų. Kitaip tariant, balkono viršus nebūdavo apsaugotas nuo vandens. Juk betonas praleidžia vandenį: dieną pliusinė temperatūra, naktį – neigiama. Štai vanduo, patekęs į balkono plokštę plečiasi ir ją tiesiog “laužo„, o įtrūkimai balkone plečiasi“, – vaikščiojant senamiesčio gatvelėmis pasakojo J. Jarmalavičius.

Tačiau bloga padėtis – ne tik senamiestyje. Pašnekovas tikina, kad neseniai teko lankytis ir remontuoti vieną balkoną Karoliniškėse esančiame blokiniame name.

„Tie namai nėra tokie seni, bet štai ten praktiškai buvo prapuolusi pusė šešių metrų balkono. Taip įvyko, nes nebuvo jokios hidroizoliacijos, apskardinimo. Tiesiog tokį namą sukūrė projektuotojai. Ir tokių nelogiškų namų projektų prikurta daug, ypač sovietmečiu. Štai, pavyzdžiui, tos vadinamosios gėlinės “stalinistinės„ statybos namuose: visiškai nebuvo apgalvota, kur iš jų netekės vanduo. Taigi, jis skverbiasi ir į namo fasadą, galiausiai tos gėlinės kada nors nuvirs – irimo proceso sustabdyti neįmanoma“, – sovietinei statybas priekaištus liejo meistras.

Pašnekovas pasakojo, kad buvo nuvažiavęs apžiūrėti namo, nuo kurio ne taip seniai nukrito du balkonai.

„Vizualiai tikrai nepasakytum, kad jie blogos būklės, juolab – avariniai. Taigi, išorė gali būti labai apgaulinga. Pavojingiausi balkonai yra tie, kurie laikosi tik ant dviejų sijų. Tačiau to iš išorės pamatyti neįmanoma, o kas darosi viduje – velnias žino. Ekspertai būklę irgi nustato tik vizualiai – jokie specialūs bandymai nėra daromi. Taigi, jie spėja, ar būklė tiesiog “bloga„, ar jau “avarinė", - dėstė Justinas.

Rodai iniciatyvą – gali nukentėti?

Miesto senamiestyje, kur daugelis pastatų yra priskirtini paveldo objektams, norintiems remontuoti balkoną – dar sudėtingiau ir tai gali užtrukti nepaprastai ilgai: „Projektą turi paruošti atestuotas architektas, kuris turi turėti leidimą dirbti su senamiesčio pastatais. Taip pat renka samdyti konstruktorių. Taigi pailgėja tiek remonto laikas, tiek kaina. Beje, keista, kai atsakingi specialistai ar institucijos, atsakingos už paveldo objektus, pradeda jais rūpintis ir žiūrėti, kai jau pats savininkas balkoną pradeda remontuoti savo lėšomis“, - pastabas paveldosauginkams žėrė Justinas. Anot paveldosaugos sargai prikimba dėl įvairiausių priežasčių: tai remontuojama be projekto, tai ne tos medžiagos pasirinktos, nors tie patys paveldosaugininkai lig tol nekreipė į pavojingą balkoną jokio dėmesio.

Be kita ko, gyventojams, nusprendusiems vis tik renovuoti arba atnaujinti balkoną, koją taip pat kiša netobuli teisės aktai. Štai balkoną laikančiosios konstrukcijos, sekant įstatymo raide, yra bendro naudojimo, o jau balkono grindys, apskardinimas – balkono savininko rūpestis. „Balkonas – vienas, bet atsakomybė išskaidyta. Tai – didelė problema, nes ji nėra aiški. Įsivaizduokime, kad balkonas vis tik nukrenta arba trupa: už laikančiąsias konstrukcijas atsakingas namo prižiūrėtojas juk gali pareikšti, kad kaltas savininkas, netinkamai prižiūrėjęs savo nuosavybę. Ir tokių atveju būta“, - aiškina specialistas.

Štai dėl to, tarkime, daugiabučio gyventojui nusprendus balkoną vis tik renovuoti, dalį jo remonto turi padengti ir kiti gyventojai. Tiesa, tik dalį išlaidų.

Pašnekova spabrėžė, kad geriau nelaukti kol balkonas oficialiai bus „pripažintas“ avariniu. Juolab pati procedūra, kuomet balkonas pripažįstamas avariniu nėra paprasta: būsto administratoriui tenka samdytis ekspertus, projektuotojai paruošia projektą. Akivaizdu: išauga ir balkono remonto kaina, kuri, sudėjus visų ekspertų paslaugas, nėra maža.

Po remonto – dar blogiau

Principu „kuo pigiau“ labai taupiems ir norintiems renovuoti savo balkoną Justinas siūlo nesivadovauti. „Žinoma, visi ieško, kaip ir kur pigiau. Juk negali kiekvienas išmanyti technologinių dalykų. Tačiau – įspėju – po tokio “pigaus" remonto balkonas gali tapti dar pavojingesnis. Pavyzdžiui, trupa tik balkono kraštai ir jie yra sustiprinami juos tiesiog apibetonuojant. Yra siūloma tokia paslauga.

Taip, kurį laiką viskas atrodo labai gražiai, bet po kurio laiko naujasis betonas pradeda trupėti, nes nėra tinkamai sutvirtintas. Nederėtų tuo stebėtis: jei darbas atliekamas per vieną dieną, tai nėra kokybiškos paslaugos„, - įspėja ne vieną balkoną renovavęs specialistas, – Daugeliui balkonų problema, kai nepradeda kelti akivaizdžių nepatogumų, tiesiog nerūpi. Pavojingiausias laikas, žinoma, pavasaris ir žiema, kuomet į betoną skverbiasi drėgmė, jis apkraunamas. “Tačiau avarija gali įvykti bet kada, nepriklausomai nuo metų laiko. Juk jei „avarinis“, tai reiškia, kad „avarija“ gali įvykti bet kada", - pabrėžia jis.

Naujos statybos daugiabučių balkonai taip pat nėra idealios būklės. Specialistas primena neseniai Perkūnkiemyje nuo balkono nukritusias apšiltinimo medžiagas. „Aišku, ne visi laikosi privalomų technologinių dalykų dėl to, kad nori “išsisukti„ kuo pigiau“. Tiesa, naujų namų gyventojus apsaugo tai, kad kurį laiką galioja statytojo duota garantija, taigi už remontą mokėti patiems netenka.

Klaidą, anot jo, gyventojai daro ir tada, kai nusprendžia be jokių skaičiavimų ir specialistų balkoną tiesiog įstiklinti: dažniausiai niekas nė nesusimąsto, kad balkonas bus apkrautas, ar jis tas apkrovas atlaikys – nesirūpinama, kad reiktų atlikti balkono kraštų stiprinimų. „Iš tiesų: žmogus įsistiklino, pasidėjo kilimėlį, pasitiesė linoleumą – jam gražu, o realiai balkono jis nemato“, - vardija J. Jarmalavičius, – Kad balkonas būtų apsaugotas nuo vandens – hidroizoliutas – linoleumas, kurį taip mėgsta naudoti žmonės, tikrai neapsaugos. Nuo to niekas nepasikeičia".