Olimpinės čempionės R.Meilutytės tėtis Saulius Meilutis – buvęs kaunietis, prieš porą metų įsikūręs su dukra Anglijoje, tvirtino pasistengsiantis, kad staiga užplūdusi šlovė nepakenktų naujajai plaukimo žvaigždei.

Pirmieji žingsniai – Kaune

Dabar penkiolikametė R.Meilutytė su tėčiu gyvena Anglijoje, mokosi Plimute. Bet mokytis plaukti olimpinė čempionė pradėjo Kaune prieš devynerius metus. Į Šilainių plaukimo baseiną ją atvedė močiutė Aldona, nes tėtis dažnai būdavo išvykęs dirbti į užsienį.

"Ji buvo tokia maža ir taip norėjo plaukti. Buvo tokia užsidegusi", – žavėjosi G.Martinionis. Anot jo, R.Meilutytė visuomet buvo lyderė, visuomet priekyje. "Visi ją matė ir su pavydu stebėjosi: "Kokį žvėrį tu čia augini?"

G.Martinionis savo buvusią auklėtinę plaukimo paslapčių mokė septynerius metus, prieš jai persikeliant gyventi pas tėtį į Didžiąją Britaniją.

Nenorėjo būti krepšininkė

Treneris pasakojo, kad plaukti jo auklėtinė iš pradžių mokėsi tik protarpiais. Palankiusi baseiną apie du mėnesius, jame ilgai nesirodė. Vėliau vėl palankė, bet sunegalavo.

"Ji sirgo apie 4–5 mėnesius. Net nežinojau, ar sugrįš į baseiną. O kai grįžo, teko įrodinėti tėvui, kad ji turi plaukti, kad yra tam sutverta. Turėjau įdėti labai daug savo energijos ir pastangų, kad jis patikėtų", – atsiduso treneris.

Iš pradžių, pasakojo R.Martinionis, Rūtos tėtis labai norėjo, kad dukra lankytų krepšinio treniruotes, bet Rūtos jos netraukė. "Ji verkė naktimis, negalėjo miegoti, kad tėvas neleidžia plaukti. Tik dėl to tėvas ją ir vėl leido į baseiną", – prisiminė treneris.

Tėtis, anot jo, mąstė praktiškai: geriems krepšininkams atviros daugelio JAV koledžų durys ir skiriamos stipendijos.

Vadina bebaime

"Rūta buvo pirmoji mano auklėtinė, kuri skendo. Yra skendęs ne vienas vaikas, bet ji buvo pirmoji. Kai Rūta pradėjo mokytis plaukti, buvau neseniai pradėjęs dirbti treneriu", – pasakojo G.Martinionis.

Jau nuo pirmosios pažinties jam įstrigo Rūtos judrumas. "Per pirmąją treniruotę sakau: "Vaikai, lipsime į vandenį ir mokysimės plaukti." O ji įsibėgėjo ir šoko į giliausią baseino vietą. Po vandeniu atsimerkė, rankas pakėlė į viršų ir žiūri į mane. Pačiupau už rankos ir ištraukiau. Pasodinau ant suolo, o ji pasivalė akis ir klausia, ką dabar daryti. Sakau, tu gal pasėdėk, vaikeli. Man širdis į kulnus nukrito. O ji pasėdėjo kelias minutes ir vėl šoko į vandenį. Bebaimė", – stebėjosi treneris.

Daugiau tokių nesusipratimų nepasitaikė. R.Meilutytė, anot specialisto, plaukti išmoko labai greitai.

"Šeimos finansinė padėtis buvo sunkoka. Bet vėliau viskas susitvarkė. Rūta ėmė laimėti varžybas bei gauti piniginius prizus, jai ir kitiems gabiems sportininkams buvome suorganizavę nemokamą maitinimą", – pasakojo pirmasis olimpinės čempionės treneris.

17 devynmetės prisitraukimų

Prakalbus apie R.Meilutytės būdą, treneris nusijuokė: matėsi, kad mergaitė augo su dviem broliais. "Ji buvo greita, staigi, mėgo bėgioti, šokinėti, karstytis po medžius. Su kirviais žaisdavo karą", – prisiminė G.Martinionis.

Anot jo, per treniruotes su R.Meilutyte reikėjo elgtis kaip su berniuku, nuolat raminti. "Vis dėlto gyvenime iš jos negirdėjau žodžio "ne". Nebuvo jokių atsikalbinėjimų. Ji mąstanti ir be galo brandi. Kai jai buvo 13 metų, su ja pasikalbėjęs galvodavau, kad kalbu su 18 metų mergina. Jai nieko nereikėdavo liepti, mes diskutuodavome ir ji viską suprasdavo. Ji jau tada žinojo, ko nori ir ką reikia daryti. Jos auklėti kaip ir nereikėjo", – tikino treneris.

G.Martinionis prisiminė, kad jo auklėtinė buvo be galo stipri. "Būdama 9-erių padarydavo 17 prisitraukimų. Berniukams rodydavau ją kaip pavyzdį", – neslėpė kaunietis.

Rūta, pasak pirmojo trenerio, buvo atlapaširdė, "visų draugė". Baseine ji daugiausia bendravo su keliomis kitomis plaukikėmis, o ypač su Ieva Skardžiūte.

"Labai gailėjosi, kad važiuodama į Angliją turėjo ją palikti. Jos iki dabar yra geriausios draugės. Vos Rūta grįžta į Lietuvą, abi sulipusios vaikšto", – šypsojosi G.Martinionis.

Buvo labai savarankiška

"Jai buvau kaip antras tėvas. Kiekvieną dieną susitikdavome po du kartus, ji plaukdavo po 4–5 val. per dieną. Ir kitus savo sportininkus per mokslo metus tikriausiai matau daugiau nei jų tėvai", – tikino G.Martinionis, pridūręs, kad Rūtos tėtis su dukra visuomet palaikė ryšį, tačiau mergaitė augo daugiausia su močiute.

Treneriui įstrigęs ir Rūtos savarankiškumas. "Kai jai buvo 11 metų, išvykome į varžybas į Italiją. Ten ji čiupo konservų dėžutę, peilį ir bandė atsidaryti. Sakau, vaikeli, gal tau padėti? Gal man duok atidaryti? Pasakė: aš moku, man nesunku", – pasakojo kaunietis.

Nors G.Martinionis labai džiaugiasi savo buvusios auklėtinės sėkme, tačiau giliai širdy tūno ir apmaudas. "Septynerius metus Rūtą ruošiau, o medalius kabina anglui. Toks vaizdas, kad anglas ją paruošė. Čia tas pats, kaip metus patreniruoti Arvydą Sabonį ir po to pasakyti: "Pažiūrėkit, kokį žygdarbį padariau!" – pastebėjo pirmasis olimpinės čempionės treneris.

– Kaip jaučiasi tėtis, turintis dukrą – olimpinę čempionę? – paklausėme S.Meilučio.

– Viską galiu pasakyti vienu žodžiu: laimingas! Be galo džiugu. Tikėjau, kad Rūta gali iškovoti medalį. Taip pat tikėjau, kad ji pasipuoš aukso medaliu. Juk aš ir treneris (Didžiosios Britanijos plaukimo specialistas Jonathanas Ruddas – red. past.) geriausiai žinome Rūtos galimybes.

– Kokie buvo jūsų pirmieji žodžiai Rūtai po auksinio finalo?

– O, neprisimenu... Mano būsena buvo tokia, kad jau nieko nebeprisimenu (juokiasi). Buvo daug džiaugsmo ašarų.

– Ar prisimenate pirmuosius Rūtos žingsnius renkantis plaukimą?

– Tai geriausiai prisimena Rūtos senelė Aldona, nes būtent ji savo anūkę nuvedė į baseiną. Tuo metu aš gyvenau Amerikoje. Senelė augino Rūtą nuo 1997 iki 2005 m.

– Kaip olimpinis aukso medalis gali pakeisti jūsų dukros gyvenimą?

– Mes stengsimės, kad jis Rūtos gyvenimą pakeistų pačia geriausia linkme. Garbė, šlovė, pinigai – pavojingi dalykai, turint galvoje tai, kad Rūta – bręstanti asmenybė. Jaunas žmogus ne visada gali susidoroti su visais išbandymais, todėl stengsimės jai padėti.

– Tikriausiai neverta abejoti, kad skatinti ją neapleisti plaukimo treniruočių nereikės.

– To niekada ir nereikėjo. Manau, ir neprireiks.

– Iš ko Rūta paveldėjo užsispyrimą ir nugalėtojos charakterį?

– Įtariu, kad iš senelės (juokiasi). Mūsų senelė – labai sportiška, tiesiog atominė. Manau, kad Rūta visko po truputį paveldėjo iš visos mūsų šeimos. Kaip Justinas Marcinkevičius rašė apie Lietuvą, kad ji išaugo iš laukų, pievų, kelių, upių, taip ir Rūta – ją auginome visi.