Vienuose namuose – keturi kalbininkai, trimetė mergaitė, žaltys, trys katės ir net putpelių pulkelis. Gabus scenaristas iš tokios situacijos galėtų sukurti puikią komediją. O žinomi lituanistai Smetonos taip ir gyvena.

Jaukumo kūrėjai

Pas Avižieniuose įsikūrusius Smetonas svečiavomės simbolinę – Tarptautinę gimtosios kalbos – dieną. Tiesiog taip sutapo. Atvykstančius jau iš tolo žvilgsniu lydėjo I.Smetonienė ir telefonu pasakojo, kur pasukti. Prie vartų pasitiko A.Smetona.

Name tuštumos nejusti – čia gyvena visa šeima: Antanas, Irena, jų sūnus Marius su žmona Anželika ir šią savaitę trejų sulaukusi anūkėlė Kunigunda, kuri meiliai vadinama Gunde. Ramu čia, jokio miesto triukšmo. „Atidirbus daugybę valandų su žmonėmis mieste, pabėgti į kaimą yra pats sveikiausias ir geriausias dalykas“, – šypsodamasis tarė A.Smetona.

Įžengęs į svetainę supranti, kad gyvumo namams suteikia ne tik mažoji Gundė. Narvelyje čiauška papūgos, akvariume plaukioja ryškiaspalvės žuvytės, terariume pasislėpęs nuo smalsių akių – žaltys, pro kojas šmurkšteli katė. „Čia tik viena iš trijų“, – visi linksmai nusijuokia. O kur dar du šunys ir šiemet įsigytos putpelės.

„Mažei reikėjo kiaušinukų, tada ir įsigijom putpelių. Rūsy joms visas kambarys atiduotas. Dabar čia visas žvėrynas, belieka bilietus pardavinėti“, – juokėsi I.Smetonienė.

Geri studentavimo metai

Susėdę leidžiamės istorijos takais. Jų istorijos. Tiesa, pirmasis klausimas apie pažintį ir studentavimo laikus sukėlė juoko bangą ir gilių atodūsių. „Įsivaizduojate, kaip seniai tai buvo, – juokėsi I.Smetonienė. – Susipažinome parengiamajame kurse. Antanas į jį atėjo tiesiai iš armijos.“

„O, tada buvo geri laikai“, – susimąstė A.Smetona.

– Kuo ypatingas buvo tas laikotarpis, kuo jis skiriasi nuo dabartinio?

A.S.: – Dabartinis jaunimas, mano galva, truputį atsakingesnis, truputį rimčiau į viską žiūri. Mes buvome lengvabūdiškesni. O tai reiškia ir didesnes linksmybes, ir visai kitą gyvenimo smagumą.

I.S.: – Be to, būdavo kitaip. Mūsų buvo daug iš provincijos. Visi gyveno bendrabutyje. Ne tik tie, kurie neturėjo pinigų buto nuomai, bet visi, išskyrus vilniečius. Ir tie pas mus atvažiuodavo, nes būdavo linksmiau. Kartu mokydavomės, ruošdavomės egzaminams, viskuo dalydavomės, kartu į kolūkį važiuodavome, tai kur tu geriau rasi. Studentiški laikai buvo labai smagūs. Ir, sakyčiau, mums nė kiek netrukdė, kad pirmame kurse susituokėme.

– Taip anksti?

A.S.: – O ko čia tempti? Ne iš reikalo tai įvyko.

I.S.: – Ne iš reikalo, nes Marius gimė tik penktame kurse. Buvo bendri pinigai, kas kur ką gauna, susimetam, buvo visai smagu. Turėjome atskirą dvivietį kambarėlį vadinamajame Niujorke, buvo vieta visam kursui susirinkti. Giminės buvo padovanoję kilimą, ant jo visi ir sėdėdavo. Nesvarbu, būdavo aplaistytas kava, arbata, svarbu, kad buvo kur susirinkti.

Apie lituanistiką nesvajojo

Pasirodo, apie lietuvių kalbą mokykloje nesvajojo nė vienas iš jų. I.Smetonienė mokykloje šventai buvo įsitikinusi, kad stos į matematiką. Vėliau mokytojus erzindavo stosianti į mediciną, todėl fizikos, matematikos, chemijos mokytojai papildomai su ja dirbo. Ji tuo labai džiaugėsi ir mėgavosi, ir, kaip pati sakė, buvo smagu žinoti tai, ko kiti nežino. O baigusi mokyklą net apie konservatoriją mąstyti pradėjo.

– Nuo medicinos iki konservatorijos ir galiausiai lietuvių kalbos. Kaip tai įvyko?

I.S.: – Pirmais metais turėjau tokią kvailą mintį stoti į konservatoriją. Natūralu, kad neįstojau (juokiasi). Stojau į klubininkystę, kurią yra baigusios kai kurios mūsų šou pasaulio žvaigždės. Bet staiga, kai nuvažiavau, nežinau, koks velnias už liežuvio ir rankos mane patraukė duoti dokumentus į liaudies teatro režisūrą. Labai gražiai skambėjo, lankiau parengiamuosius kursus, buvau perspektyvi, nes puikiai baigiau mokyklą – tik su vienu ketvertu. Konkursas buvo milžiniškas. Tada tai buvo nauja specialybė, atėjo daugiausia baigusių kultūros mokyklą. Matyt, gerai besimokančių stojančiųjų buvo nedaug, tai mane nusivedė pas patį rektorių ir visaip įkalbinėjo stoti į lietuvių kalbą ir režisūrą. Bet tada sakiau: ką aš čia per pusę mokysiuos. Ir nutariau stoti į lietuvių kalbą.

– Pone Antanai, o kokia jūsų istorija? Kas paskatino rinktis lietuvių kalbą?

A.S.: – Aš irgi iš pradžių planavau stoti ne į lietuvių kalbą, nes buvau jaunas ir kvailas ir maniau, kad čia jau viskas ištirta. Rinkausi istoriją. Bet tais laikais istorija buvo smarkiai politizuotas mokslas, ir man nepavyko. Po tų parengiamųjų galėjome rinktis iš humanitarinių, socialinių dalykų. Tai ir pasirinkau lietuvių kalbą. Dabartinis kunigas Kazimieras Ambrasas turėjo didžiulę įtaką – būtent jis paskatino rinktis lietuvių kalbą. Buvo 1980-ieji, gūdusis brežnevinis sovietmetis. Tas pasirinkimas reiškė ne tik šiaip gyvenimo kelią, bet ir tam tikrą protestą, poziciją.

I.S.: – Prisipažink, kad iš pradžių buvai literatas, o ne kalbininkas.

A.S.: – Tai čia viskas paskui keičiasi. Kai renkiesi specializaciją, svarstai, ką norėtum daryti: tyrinėti literatūrą ar kalbą. Išėjo taip, kad pasirinkau kalbą. Įdomiau, konkrečiau, tiksliau.

Nėra geresnės specialybės

Mėginę pasukti kitais keliais, bet galiausiai savo gyvenimus susieję su lietuvių kalba Smetonos teigė niekada dėl to nesigailėję. A.Smetona svarstė, kad jei dabar grįžtų į tuos laikus ir būtų tos pačios sąlygos, rinktųsi tą patį kelią. Ir net jei būtų dabartinės sąlygos, abejojo, ar rinktųsi kitaip.

– Niekad nesudvejojote dėl savo profesijos. Vadinasi, būti lituanistu nėra taip jau blogai?

A.S.: – Ką jūs, už filologiją nėra geresnės specialybės, kad ir kaip žiūrėtum. Įdomus darbas.

I.S.: – Tai juk nepaprastai platu. Pasaulio negali valdyti tiksliukai, jokiu būdu. Jie tik tiesiai ir moka eiti. Tik humanitaras mato, kas dar yra ir šone.

A.S.: – Matot, iš ryto žurnalistai klausinėja, vakare – žurnalistai, įdomus gyvenimas. Tai universali specialybė. Labai plati veiklos sritis ir tai yra labai gerai. Humanitarika yra labai geras pagrindas daugeliui veiklų.

Tęsdamas pašnekesį apie lituanisto specialybę, A.Smetona pridūrė, kad darbo ieškotis nereikėdavo – visad kas nors pakviesdavo, pasiūlydavo. Ir prisipažino ilgai gailėjęsis, kad išėjo iš mokyklos. Dirbo joje trejus metus. Paskui buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus pedagoginį universitetą. „Išdaviau mokyklą, tačiau paskui labai gailėjausi. Bet dabar turbūt bijočiau. Daug kas pasikeitė. Tikriausiai reikėtų daug ką persimokyti. Baisus tas pasiruošimas. Negali šiaip sau nueiti ir vaidinti mokslininko“, – sakė A.Smetona.

I.Smetonienė, baigusi studijas, gavo paskyrimą dirbti internate – tie metai lengvi nebuvo. Vėliau jos kelias nuvingiavo į televiziją. Pasak jos, tai buvo įdomiausias darbas. „Turėjau savo laidą, tiesioginis eteris – čia nuostabiausias dalykas. Nueini ir valandą su amžinatilsį profesoriumi Girdeniu atsakinėji į klausimus. Dieve, tokia įtampa, bet koks malonumas paskui“, – su dideliu pasitenkinimu apie tuos laikus kalbėjo jau dešimtmetį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko postą užimanti I.Smetonienė.

Tiesa, čia darbas, pasak pašnekovės, visai kitoks – „teko surimtėti, kostiumėlių nusipirkti“. Bet įdomumo ir savotiškos kūrybos užteko.

Kalbos pamokos

Visas darbas susijęs su kalba. Bet juk buvo laikas, kai į sostinę iš Žemaitijos atvykusi I.Smetonienė kalbėjo tarmiškai. Nors turėjo puikią lietuvių kalbos mokytoją, kuri visada kalbėdavo bendrine kalba, pirmame kurse legendinio docento Aldono Pupkio buvo pagąsdinta: jei taip žemaitiškai kalbėsi ketvirtame kurse, egzamino neišlaikysi. „Klausiau, ką man daryti? O jis atsakė: mokytis suvalkietiškai“, – prisiminė I.Smetonienė.

A.Smetona prisipažino, kad kalbos kultūra buvo vienas sunkiausių dalykų – jis pas A.Pupkį egzamino neišlaikė.

– Kažkada dėstytojai jus skalpavo, o dabar tai darote jūs.

I.S.: – Dabar mus irgi gal keikia, kaip ir mes savo laiku A.Pupkį keikdavome, kokių jis čia neva nesąmonių nori. Bet bėgant metams supranti, kam to reikia, viskas pasikeičia. Iš pradžių ir man būdavo sunku. Nuvažiuoji į Žemaitiją, dar skamba ausyse bendrinė kalba. Raseiniuose jau pradeda lipti normaliai kalbantys žmonės. Kryžkalnyje jau visai neblogai, pasiklausai, pasikartoji ir išlipęs namie imi kalbėti žemaitiškai. Gink Dieve nepasakysi bendrine, nes išsityčios, kad jau nebemoki, vaidini iš miesto atvažiavęs. Tiesiog vėliau atsirado įgūdis. Su mama visada kalbu žemaitiškai, kitaip atrodytų labai keista.

Marti Anželika – iš Vilniaus krašto. Ji teigė sulaukianti labai daug pastabų dėl kalbos, bet sakė reaguojanti į tai ramiai. Kad jų duoda, neslėpė ir A.Smetona. O sūnaus Mariaus mokyti kalbėti taisyklingai ir nereikėjo. Girdėjo tai šeimoje ir išmoko.

Beje, jo, kaip ir tėčio, ir net žmonos Anželikos pirmas noras buvo studijuoti istoriją.

– Kaip atsitiko, kad Marius pasuko tuo pačiu keliu? Padarėte jam įtaką? O marti?

A.S.: – Kai kalbame apie profesines dinastijas, yra daug visokių gandų: pažintys veikia, lepūnėliai ir pan. Nieko panašaus, tai yra vaikai, augantys konkrečioje profesinėje aplinkoje. Joje užaugus, nori nenori, nuo tavęs nepriklauso, ką rinktis. Auga mažoji Gundė, ką ji girdi? Tik dalykinius pokalbius. Sūnus pasirinko pats, mes jo nevertėme.

M.S.: – Tiesiog nuėjau ir viskas.

A.S. (marti): – Aš lituanistikoje atsidūriau logiškai. Mokykloje geriausiai sekėsi lietuvių kalba, racionaliai pamąsčiau ir nuėjau ten, kur man lengviausia.

I.S.: – Bet aš įsivaizduoju, kad dabar sūnui yra daug lengviau, nes daugelį dalykų jis buvo girdėjęs. Žino, kokių reikia knygų, tereikia nueiti į darbo kambarį jų pasiimti. Mums buvo kitaip.

– Jūsų namuose kalbai teikiama svarbi reikšmė. Prisipažinkite, ar vartojate keiksmažodžius?

A.S.: – Nesikeikiame, nematau poreikio. Na, kartais sakau „blemba“. Irena sako, kad negražus žodis. Man tai jis normalus. Sakau ir „po velnių“. Bet čia ne keiksmažodžiai, o emocijoms išlieti skirti žodeliai. Rusiškų keiksmažodžių nevartoju.

I.S.: – Na, „rupūže“ dar kartais pasakau, bet jau „žalčio“ nevartoju. Tėvukas man uždraudė žaltį minėti. Žemaičiui žaltys yra šventas. Ir „rupūže“ neleisdavo sakyti. Dabar man gerai kaip keiksmas eina „šūdas“ (juokiasi). Aukštaičiams atrodo, kad čia keiksmažodis. Jiems būna kraupu, o man tai visai nieko (juokiasi).

– Čia dar klausimas, kas kam keiksmažodis.

I.S.: – Žinoma. Teiraujasi mūsų, kada bus keiksmažodžių žodynas. Ir policininkai kartais skambina. Aš jų ir klausiu: sakykit, gerbiamasis, o jums „šūdas“ yra keiksmažodis ar ne? Sako – aišku! Na va, o man ne. Arba tas „pyst“. Normalus žodis. Žemaitijoj „pyst į dantis“ reiškia – staigiai davei ir viskas. Nesuprantu, kas čia gali būti baisu. Kiekvienam žodžiui galima priskirti keiksmažodžio funkciją, kaip nutiko ir su „žalčiu“, „rupūže“ ar „velniu“.

Namų užkulisiai

Atsiriboti nuo temų apie darbą, kai šeimoje – visi lituanistai, išties sunku. A.Smetona tai vadina tiesiog jų gyvenimu. Tačiau dažniausiai dienos veiklą juodu aptaria mašinoje, po darbo važiuodami namo. O grįžę su namiškiais dalijasi tik įdomesniais su darbu susijusiais dalykais.

Be to, A.Smetonos žodžiais tariant, yra ir įdomesnių pokalbio temų, pavyzdžiui, reikia sniegą nukasti, nupirkti kastuvų, peilių žolei pjauti.

– Kas visu tuo užsiima? Ant kieno pečių visa 15 arų žemė ir namas?

I.S.: – Čia būna taip: reikia, bet niekas nepadaro. Viskas ant mano galvos.

A.S.: – Moterys yra tvirčiausios, niekas dėl to nesiginčija.

I.S.: – Atrodo, nedaug čia tos žolės, bet visa tai vasarą reikia nupjauti, šioks toks daržas yra, reikia ravėti, prižiūrėti.

– Kada baigiasi jūsų darbo diena?

A.S.: – Ji niekad nesibaigia. Kartais stengiesi pasprukti nuo miesto ir visų reikalų, bet nepavyksta. Ypač kai atsirado mobilieji telefonai.

– Tiek daug darbų, rūpesčių. Ar dėl ko nors ginčijatės?

I.S.: – Mes tiesiog turime savo požiūrius. Antanas turi bjaurų įprotį nuo pat studentavimo laikų. Jis ką nors parašo, nori, kad paskaityčiau, sukritikuočiau. Dabar, ačiū Dievui, naktimis manęs nebekelia. Anksčiau, būdavo, pakelia naktį, liepia skaityti, sukritikuoti. O likusią nakties dalį įrodinėja, kaip jis teisingai parašė. Kaip mane nervindavo... Sakydavau, ko čia man kiši, jei turi savo nuomonę. Dabar vis tiek kartais prašo paskaityti, bet ir vėl tam, kad galėčiau su juo diskutuoti. Kartais paskaičiusi sakau gerai, su viskuo sutinku. O jis: negali taip būti, dar kartą paskaityk.

– Matyti, kad mažoji Gundė labai prie jūsų prisirišusi, nepaleidžia nė minutės. Kaip pasikeitė gyvenimas, atsiradus anūkei?

I.S.: – Siaubingai. Nežinau, ar čia man senatvė, bet aš net valgyti pradėjau gaminti, uogienes virti. Anksčiau tikrai to nedarydavau, nes visą laiką surydavo darbas. Parnešdavai kokį pusfabrikatį, pašildydavai ir viskas. Tai jeigu Marius nebūtų neapsikentęs ir pradėjęs gaminti, iki šiol pusfabrikačiais maitintumėmės. Jis pas mus daro valgyti, Anželika jam padeda. Štai knygų prikrauta, prigamina visokių skaniausių dalykų. Jei ne jis, iš bado tikriausiai mirtume. Aš irgi prisirinkau visokių receptų, kokį skanėstą pagaminu. Ir vis galvoju: čia mano mažylei.

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Tik nesakykite, kad jo neturite.

A.S.: – Kad jo nėra. Žiūrint, kas tas laisvalaikis. Darbas atsakingas, visą dieną bendrauji su žmonėmis, tai kai pradedi pjauti žolę, vienam tai yra darbas, kitam – laisvalaikis.

– O atostogos? Ir jų nėra?

I.S.: – Tiesą sakant, beveik nėra. Kai dirbau televizijoje, tokio dalyko išvis nebuvo. Buvo darbas, darbas, darbas. Ir buvo visai gerai. Užtekdavo savaitgalį ką nors nuveikti. Į užsienį nei važiuodavome, nei mūsų traukdavo. Nuvažiuodavome prie jūros, į mišką ar Kernavę. Beje, ten man labai patinka. Nuvažiuoji, viskas atsileidžia.O dabar kiek čia tų atostogų – vienas mėnuo. Kol daržą, namą apsitvarkai, žiūrėk – atostogų ir nėra.

A.S.: – Mano kompiuteryje ant darbastalio surašyti šeši septyni dalykai, kuriuos turiu daryti, pavyzdžiui, knygos, straipsniai ir pan. Kai pasprunki nuo visų darbų, atsisėdi prie kompiuterio, jau lyg ir laisvas esi. O tada atsidaro lentelė, kur surašyti tie keli darbai. Tada vieną jų pasiimi ir taip šauniai leidi laisvalaikį.

– Betgi būna, kad jau nuo visko pervargstat?

A.S.: – Būna. Tada pasėdim lauke, išsikepam šašlykų. Turim savo ežeriuką, einam pasimaudyti. Pasistengiu kasmet į Grūto parką nuvažiuoti. Šį pavasarį reikės mažę į zoologijos sodą nuvežti.

I.S.: – Kol kapus apvažiuojame, tokią ekskursiją pasidarome. Vienos dienos neužtenka.

A.S.: – Kartais gimines reikia aplankyti. Važiuodami vis kur nors užsukame, ką nors apžiūrime. Kartais studentams sakau, kad filologo profesija nėra profesija. Tai yra gyvenimo būdas. Pavyzdžiui, Marius su Anželika vyks į konferenciją Helsinkyje. Paskaitys pranešimus, pakeliui gal ką nors ir aplankys. Štai ir pramoga, ir darbas kartu. Kažkada buvau Liuksemburge paskaitų skaityti. Paskui pasivažinėjome, aplankėme pilis, labai įdomu. Ir to užtenka. Tai klausimas – čia darbas ar ne? Viskas suderinta.

Vilniaus neprisijaukino

Prieš 32 metus studijuoti į sostinę atvykę Smetonos Vilnių vertina nevienodai. Iš Kauno atvykusiam Antanui per tiek metų šis miestas tapo namais. O štai Irenos širdis tebelinksta į Žemaitiją ir tik tą kraštą moteris vadina savo tikraisiais namais.

„Man tai ir dabar nėra namai. Čia atvažiuoju, miegu, dirbu, gyvenu. Bet kai nuvažiuoju į Žemaitiją, išlipu, – kitas oras, ten viskas kitaip. Man net migrena praeina. Mano namai vis tiek yra ten. Čia aš nepripratau“, – atviravo I.Smetonienė.

Paklaustas, ar vadina save vilniečiu, A.Smetona šmaikštavo. „Yra toks posakis: vilnietis yra arba buvęs kaimietis, arba buvęs kaunietis. Tai mes abudu“, – juokėsi jis ir pridūrė, kad jau galėtų vadinti save vilniečiu.

– Kaip per tiek metų, jūsų akimis, pasikeitė Vilnius?

A.S.: – Mūsų jaunystės Vilniaus iš esmės nebėra. Gal tik Saulėtekio bendrabučiai ir liko.

I.S.: – Miestas visiškai kitas. Dabar jis puikus, gryna Europa.

A.S.: – Man labai patinka Artūras Zuokas ir balsuoju tik už jį. Kai jis yra, kaip ir priklauso nuo mero, miestas keičiasi ir keičiasi į gerąją pusę.

I.S.: – Ne man, o mums. Taip, miestas tampa gyvas. Kartą vienam užsieniečiui pasakodama apie Vilnių pavadinau jį mažuoju Paryžiumi. Atvykęs čia jis sakė: tikrai, kaip gražu, ir upė kokia didelė, ir pastatai gražūs. Tik tada ir pati į visa tai atkreipiau dėmesį. Sovietmečiu Vilnius buvo pilkesnis, ne toks gyvas.

– O kylantys dangoraižiai jo vaizdą gerina ar gadina?

A.S.: – Nėra taip, kad man nepatiktų dangoraižiai, bet jie labai kliūva senamiestyje. Tai didelė regimoji tarša.

I.S.: – Man tai labai patinka. Kad tik A.Zuokas daugiau jų statytų.

A.S.: – Na, neklysta tik tas, kuris nieko nedaro.

– Kalbant apie tai, kas ką daro. Artėja dekano rinkimai. Jūsų kandidatūra iškelta. Esate nusiteikęs toliau eiti šiuo keliu?

A.S.: – Nežinau, kaip čia pasakyti. Kaip susiklostys, taip bus gerai. Logiškai ir protingai mąstant, geriau būtų būti arčiau skaityklos negu rektorato. Bet ar išeis, nežinau.

– O jūs, ponia Irena? Baigiasi jūsų kadencija Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, iki gegužės 15-osios turi būti suformuota nauja komisija.

I.S.: – Čia jau viskas, kryžius. Atidirbau dešimt metų, į trečią kadenciją tikrai nebeisiu. Jau užteks.