Beveik 50 cm ir vos vienas žingsnis iki kur vilniečiai aktyviai sportuota – važiuoja dviračiu, vaikščioja, bėgioja. Ne todėl, kad būtų pamiršta nušienauti žolę, tiesiog tokia Vilniaus politika. Jau dvejus metus aktyviai auga vešlios pievos.

Natūralios pievos laisvai želia prie Vilniaus greitkelio, Barbakano kalno, žaliuosiuose ruožuose tarp eismo juostų, transporto žieduose. Prie pėsčiųjų ir dviračių takų šienaujama tik iš kraštų, o prie Baltojo tilto, Misionieriaus soduose šienaujama aukštesnė nei 10 cm žolė.

Vilniečiai dėl erkių baiminasi ne be reikalo. Sostinei nusprendus auginti vešlias pievas, šoktelėjo ir sergamumas erkių platinamomis ligomis. Pernai užfiksuota kone 130 daugiau erkinio encefalito ir 730 daugiau Laimo ligos atvejų, palyginti su užpernai. Kaune – situacija priešinga. Per metus erkinio encefalito atvejų sumažėjo daugiau nei perpus, o Laimo ligos taip pat ryškiai sumažėjo. Ekspertai neneigia, kad vešlios pievos prisideda prie erkių platinamų ligų.

„Aišku, jos neprisideda prie geresnių rezultatų. Kur nupjauta žolė nei paukščiai gerai ir saugiai jaučiasi, nei smulkieji graužikai ir erkės. Jei pieva iki kelių – visiems puiku“, – sakė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro medicinos entomologė Milda Žygutienė.

Kaunas, kur sergamumas erkių platinamomis ligomis mažėja, vešlias pievas palieka tik upių šlaituose ir pakrantėse, Nemuno ir Nevėžio kraštovaizdžio draustinyje. Miesto centre žolę kauniečiai pjauna trumpai.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

„Ten vaikšto daug žmonių, mažų vaikų. Natūralios pievos yra gražu, tačiau miestuose yra žmonių, kurie kenčia nuo įvairų alergijų. Žinoma, nešienautoje žolėje veisiasi visų mūsų siaubas – erkės“, – teigė Kauno miesto savivaldybės aplinkos pasaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė.

Tačiau augantis sergamumas sostinės valdžios nebaugina –Vilnius neketina didinti šienaujamų vejų ploto, mat, ne pirmus metus taikoma praktika duoda rezultatų. Natūralios pievos vėsina karštomis vasaromis, gerėja biologinė įvairovė.

„Pievų kokybė gerėja. Iš augalų pievose matome vis daugiau atsikuriančių rūšių“, – sakė Vilniaus miesto administracijos Miestovaizdžio skyriaus vedėja Ramunė Baniulienė.

Atsisakyti masinio šienavimo nėra tik Vilniaus išmonė, pasirodo, nešienavimo politiką įveda ir kiti Europos miestai. Tik neaišku, kaip juose mėgsta gyventi erkės.

Trumpai pjaunama žolė toliau bus prie daugiabučių kiemų ir aktyviai lankomų erdvių. Viena tokių – Vingio parkas. Čia šienautojai žolę pjauna visur.

Situacija dėl erkių platinamų ligų komentavo ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro medicinos entomologė Milda Žygutienė.

– Ar nešienautos pievos tikrai yra priežastis, dėl kurios sostinėje daugėja erkių platinamomis ligomis sergančių žmonių?

– Pradėkime nuo to, kaip erkės plinta. Jos maitinasi ilgą laiką pasikabinusios ant kitų šiltakraujų, maitinasi jų krauju. Suaugusi erkė gali taip įsikibti iki savaitės. Taip jos išsibarsto po teritoriją ir išplinta į netikėtas vietas. Virusas plinta per erkių įsisiurbimą, bet gamtinis rezervuaras yra smulkieji graužikai. Jų kraujyje cirkuliuoja tiek erkinio encefalito virusas, tiek Laimo ligos sukėlėjas, nedarydamas jokio įtakos jų savijautai. Prisisiurbusi erkė su tais sukėlėjais siurbdama kitą kartą aukai gali pernešti sukėlėją. Toje aukštoje pievoje labai gerai jaučiasi graužikai. Pati erkė iš miško neatropos, ji naudojasi pavežėjais, pvz., paukščiais. Pasimaitinusi erkė nukritusi į tokią aukštą pievą jausis puikiai, nes pakankamai drėgmės ir gali išgyventi. Tai tiesioginis ryšys su erkių patinamomis ligomis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar augintinio namo parsinešta erkė neatropos iki šeimininko?

– Jei erkė nukris ant kokio kilimo, vadinasi, šeimininkas laiku nepanaikino jos iš augintinio ir ji jau pasimaitinusi. Tolesnio kelio jai išgyventi nebėra. Erkė ant šuns, priklauso nuo veislės, ilgą laiką negali patekti ant kūno dėl tankaus kailio, todėl, tokiu atveju, galia ropoti ir iki šeimininko.

– Kaip derėtų prižiūrėti kiemus, kad ten nebūtų patogios sąlygos erkėms?

– Didžioji dalis asmenų užsikrečia gyvenamojoje teritorijoje. Nereikia leisti žolei užaugti aukštesnei nei 10 cm nuo pat ankstyvo pavasario pradžios.

– Ką daryti su Vilniaus parkais, žaliomis erdvėmis, kurios nešienaujamos? Ar yra kitų priemonių, kaip išvengti erkių?

– Vaikščioti asfaltuota danga, nenukrypti. Rekomenduojame, jei netvarkoma visa teritorija, bent po kelis metrus šonuose nuo takelių nušienauti.

– Vienintelis apsaugos būdas – skiepai. Ar gyventojai noriai skiepijasi?

– Ne tiek noriai, kiek reikėtų ir linkėtų specialistai. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas asmenims, kurie vyksta į šalis, kuriose registruojami penki ir daugiau atvejų 100 tūkst. gyventojų, reikėtų pasiskiepyti nuo erkinio encefalito. Mūsų šalyje registruojama 15–20 atvejų 100 tūkst. Vadinasi, esame labai endeminė šalis. Kiekvienas turėtume apsiskiepyti.

– Dar ne per vėlu skiepytis?

– Niekada nevėlu. Aišku, tinkamiausias laikas praleistas. Tarp pirmos ir antros dozės turi praeiti mėnuo. Po antros dozės praėjus dviem savaitėms jau galima jaustis saugiam. Reikėtų tęsti toliau pagal schemą skiepijimąsi, kad susiformuotų saugus imunitetas ateičiai.

– Kokia situacija kituose Lietuvos miestuose? Ar mažėja, daugėja erkių?

– Utenos apskritis iš pirmaujančių. Pajūrio teritorijoje mažesnis sergamumas. Noriu atkreipti dėmesį, kad ne kiekviena erkė užsikrėtusi. Skaičiuojama, kad tiek Europoje, tiek Lietuvoje apie 1 proc. Niekada nežinome, kokia erkės įsisiurbs.