Vos per porą žingsnių tos pačios uogos – po 12 arba po 20 litų. Kurias rinktumėtės? Sostinės turguose dirbantys prekybininkai dienraščio žurnalistei išsijuosę siūlė ir vienų, ir kitų. Ir visas gyrė kaip pačias skaniausias.

Geresnės uogos

„Vengriškos, sako, tiesiog yra geresnės“, – keistokai trešnių kainų skirtumą argumentavo Vilniaus Halės turguje vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti moteris.

Trešnių kainos turguje – bene įvairiausios. Galima rinktis ispaniškų už 12 arba 13 litų už kilogramą, lenkiškų už 13–15 litų, turkiškų už 13 litų, arba kažkodėl geresnių vengriškų už 18–20 litų. Kuo jos geresnės, vargiai įmanoma įvertinti, nes geriau už kitas tikrai neatrodo: susisukusių ar juostelėjusiais šonais jų gal net daugiau, palyginti su uogomis, atkeliavusiomis iš kitur.

Braškių galima nusipirkti už kiek kuklesnę sumą – nuo 7,5 iki 10 litų už kilogramą. Ant turgaus prekystalių braškių „lysveles“ be konkurencijos užėmusios lenkiškos uogos. Braškių augintojų Lietuvoje yra gerokai sumažėję, o dar likusiųjų derliui šiemet žalos pridarė šaltos naktys, kaip aiškino turgaus prekiautojai.

Agurkai – mūsiškiai

Dairantis toliau, tendencijos išlieka panašios: kilmės šalis – Lenkija, kainos – gana įprastos.

Obuoliai turguje kol kas retenybė, o jeigu yra – jie iš Lenkijos, kaina siekia apie tris su puse lito. Ridikėlių, salotų kainos – nuo lito iki dviejų už ryšulėlį.

Kone ant kiekvieno prekystalio – tik lenkiški pomidorai, kurių kaina – nuo 5 iki 6,5 lito už kilogramą, o lietuviškų pomidorų mažuma – po 5,5 lito.

Lietuvos derlius „atsilošia“ tik agurkų srityje – jie beveik tik iš mūsų šalies ir kainuoja 3,5–3,8 lito.

„Niekas nebeaugina“

Spėju užfiksuoti, kad pora prekiautojų arbūzus iš Graikijos pardavinėja po 6–7 litus už kilogramą, tačiau nuo trečio prekystalio mane nuveja įširdusi pardavėja.

„Jūs čia tik kainas užsirašote? Sudarote man eilę, kad pirkėjai negalėtų prieiti!“ – šaukia nuoširdžiai supykusi kainos paklausta pardavėja, prie kurios arbūzų nėra kainą nurodančio lapelio.

Nėra, tiesą sakant, ir jokios eilės. Bet mane, patempusią lūpą, jau pasičiumpa kita prekiautoja. „Kainas susirašinėjate? Kam? – smalsauja moteris ir toliau maloniai pati pasakoja: – Kainos nedidelės, bet, matote, viskas iš Lenkijos... O ką daryti? Niekas Lietuvoje nebeaugina.“

Nežinau, ką daryti, gal tikrai niekas daržovių ir uogų Lietuvoje nebeaugina, bet bent jau džiugu, kad vis dar yra Lietuvoje malonių prekiautojų.

„Štai kokių skirtingų žmonių yra“, – sakau mane lydinčiam sūnui. „Ir kokių skirtingų kainų“, – taikliai priduria jis.