Vilniaus miesto taryboje jis ne Sūrskis ir ne Le Bronius, o solidus politikas, Tėvynės Sąjungos (TS) frakcijos narys Algirdas Ramanauskas. Tik jo savivaldybėje tarsi ir nebūtų.

Per metus tarybos posėdžiuose A.Ramanauskas nė karto neįjungė mikrofono, nepasisakė nė vienu klausimu. Nė mažiausios kandžios replikėlės... Sėdi posėdžiuose ramus, balsavimo mygtukus spaudo, tyliai sau kažką mintija, kartais popierius pasklaido. Kai labai nuobodu pasidaro – parūkyti išeina.

Nejau šis liežuvio už dantų nenulaikantis šou grandas nerado savivaldybėje vietos pasireikšti? Tai kokia pikta dvasia prieš dvejus metus A.Ramanauską nunešė pas konservatorius?

– Vienu keisčiausių nutikimų laikomas jūsų atėjimas į TS. Jūs neslepiate, kad niekada nedegėte noru tapti politiku. Greičiausiai jus valdžios vyrai paviliojo tik dėl skambios pavardės. Bet kokia jums iš to nauda?

– Tiesą sakant, nepamenu, kad teigčiau, kad "niekada nedegiau noru tapti politiku".

Kai atėjau į TS, jūsų "valdžios vyrus" būtų tiksliau vadinti "opozicijos moterimis", nes Paksageito metu man paskambino Rasa Juknevičienė, su kuria mes jau buvome pažįstami, kai ji tarpininkavo dėl Be Tabu Savaitės interviu su V.Landsbergiu, ir pasiūlė balotiruotis į Seimą prieš Uspaskich. Aš pasakiau, kad į tokius dalykus žiūriu rimčiau ir kad prisidėti galėčiau kitokiais būdais.

Taip tapau partijos nariu, pavažinėjau po Lietuvos aukštąsias mokyklas su paskaitom apie pilietiškumą. Jokios naudos sau neturėjau, išskyrus moralinį pasitenkinimą, kokį paprastai patiria žmonės, dar turintys idealizmo.

– Ką gero politikos srityje nuveikėte per dvejus metus, kai esate partijoje? Pakaks, jeigu įvardysite vieną, bet didžiausią savo nuopelną.

– Partijoj esu ilgiau. Bet tiek to...

Didžiausias mano nuopelnas – žmonių, kuriems aš mielas, dėmesio pritraukimas prie politikos. Jeigu bent vienas jaunas žmogus, pamatęs mano manevrus, išmes iš savo galvos tą pragaištingą "aš nesidomiu politika" (kas, mano galva, yra tas pats, kas "aš nesivalau dantų"), tai aš jausiuosi bent kažkiek gero padaręs.

– Niekada neteko girdėti jūsų kalbančio per tarybos posėdžius. Neteikiate pasiūlymų, nekeliate klausimų, nediskutuojate. Ką veikiate tas penkias šešias valandas? Juk vien spaudyti balsavimo mygtukus turėtų būti labai nuobodu?

– Tai pareiga, nieko nepadarysi. Gaila, kad Taryba dirba santykinai lėtai. Pavyzdžiui, niekada nepradedame laiku, visada vėluojama kokių 20 minučių. Tai yra sovietinis įprotis vėluoti.

Patikėkit, jei nepasisakau iš tribūnos ar iš vietos, tai dar nereiškia, kad neišmanau reikalų.

– Kaip apibūdintumėte pats save? Visiems labai smalsu, koks esate namie, kai niekas jūsų nefilmuoja? Gal turite keistų įpročių?

– Žinokit, aš esu labai banalios dienotvarkės žmogus. Nieko įdomaus, dievaži. Namie aš daugiau linksmas, visi mano įpročiai nėra kažkuo ypatingi. Aš mėgstu skaityti, aš kolekcionuoju gitaras ir groju savo mylimoj grupėj SSG.

Aš nesu iš tų, kuriems būtina nusileisti slidėmis nuo stataus kalno, nors aš nieko prieš tokius hobius. Aš adrenalino prisisemiu scenoj. O jeigu reikia DAUG adrenalino, tai pasiūlyčiau kai ką smagesnio nei kaitavimas ar dažasvydis. Imam katerį, pasiskolinam iš R.Juknevičienės porą Karlikų, kaip mūsų armijoj vadina prieštankinius Karl Gustav, keletą stambaus kalibro kulkosvaidžių, GPS ir t. t. ir varom prie Somalio krantų šaudyt piratų. Man atrodo, tai būtų kur kas smagiau, nei laužytis kojas Alpėse.

– Žurnalistai juokauja, kad nuo žmogaus iki politiko jau nusiritote? Čia jau dugnas? O gal rengiate daugiau panašių staigmenų?

– Žinot, aš esu viso labo tik primityvi beždžionėlė, paprasčiausia klumpelė, kuri nieko nesupranta apie savo rytdieną. Jeigu man kas nors papasakotų, kokios bus mano artimiausios staigmenos, būčiau jam ar jai labai dėkingas.

A.Ramanausko prašymu, interviu kalba netaisyta.