Po neregėto masto specialiųjų pajėgų operacijos, kai anksti rytą buvo jėga paimta mažametė, Klonio gatvėje vakaras buvo tylus. Mergaitės seneliai gedėjo, būrys susirinkusių žmonių giedojo ir meldėsi prie medinio altoriaus.

Vaizdas – kaip po karo

Kedžių kiemas vakare po gausių policijos pajėgų šturmo buvo tuštesnis nei įtempto laukimo dienomis, bet nedidelis žmonių būrys jame tebebuvo. Palapinėje jie žiūrėjo žinias, po to prie medinio altoriaus su uždegtomis žvakėmis giedojo šventas giesmes, meldėsi. „Toliau rinksimės čia gegužinėms maldoms iki birželio, kiti budės prie prezidentūros“, – kalbėjo susirinkusieji.

Namo terasoje mėtėsi stiklo šukės, žmonių daiktai. Laimutė Kedienė sakė, kad jai dar nekyla rankos tvarkytis. „Jau nė nežinau, kiek čia tos žalos padaryta, nelabai į tai ir dėmesį kreipiu“, – kalbėjo ji.

Svetainėje kažkas iš žmonių buvo sušlavę duženas, įstatę lauko duris, kurios buvo išlaužtos per šturmą. Išmušta skylė terasos durų stikle ties rankena buvo užklijuota izoliacija.

Tvarkytis padeda kaimynai

„Kaimynas yra suvirintojas. Atvažiavo su savo įrankiais, dabar virina išlaužtus automatinius garažo vartus“, – penktadienį pasakojo L.Kedienė.

Jos teigimu, buvo užsakytos naujos lauko durys. Senosios sulaužytos šturmo metu. Ši žala padaryta po to, kai bandydami patekti vidun pjūklais ir laužtuvais pasidarbavo pareigūnai.

Sulaužytų trejų vidaus durų keisti neketinama. „Paliksim prisiminimui, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip viskas vyko. Žmonės irgi patarė taip viską palikti“, – sakė moteris.

Kedžių namas buvo nedraustas, apie tai niekada jie net nebuvo pagalvoję. „Ar mes žinojom, kad taip gali atsitikti?“ – dejavo moteris.

Ji pripažino, kad šiuo metu jaučiasi prastai.

Venckų name, mergaitės kambaryje, liko visi jos daiktai: lėlės ir lėlių vežimėlis, minkšti žaislai, vaikiškos knygelės, fleita.

Šiame kambaryje prabėgo Kedžių anūkės vaikystė. Tik pastaruosius du mėnesius mergaitė čia būdavo rečiau, nes po pirmo nepavykusio bandymo ją paimti nakvodavo pas senelius.

Jaučiasi sugniuždyti

„Baisiausia, kad anūkės netekome, o tas durų stiklas ir visa kita žala – menkniekis“, – numojo ranka Vytautas Kedys. Jis sakė labai pasiilgsiąs anūkės. „Tai mes užauginome ją, o motinai nerūpėjo mergaitė, tą tikrai žinau“, – tarė vyras. Visą vakarą jis braukė ašaras.

V.Kedys prisiminė savo vaikystę, kai vyko karas, paskui atėjo neramūs pokario laikai. „Lyg ir žiaurūs, sunkūs laikai buvo, bet dabar jaučiuosi daug blogiau – netekau sūnaus, o po to ir anūkės. Nemaniau, kad senatvėje bus taip sunku“, – atsiduso V.Kedys.

Jis ranka parodė į Venckų namą ir sakė statęs jį savomis rankomis. „Taip pat ir šį, kuriame mes ir sūnus iki tų baisių įvykių gyvenome. Tada statydamas šiuos namus maniau, kad kuriu jaukų gyvenimą abiem vaikams, o štai kaip viskas pasisuko“, – kalbėjo V.Kedys.