Vos prasidėjus medžių pjovimo darbams, vėl ėmė šurmuliuoti Reformatų skverą nuo, jų teigimu, nevykusio atnaujinimo projekto jau antrus metus mėginantys apsaugoti vilniečiai.

Vienas aktyviausių reformatų skvero gynėjų – atlikėjas, dainų ir muzikos autorius, prodiuseris, visuomenės veikėjas ir aktyvistas Jurgis Didžiulis, gimęs ir gyvenęs Bogotoje, Kolumbijoje, tačiau 1999 m. atvykęs į Lietuvą ir įsikūręs Vilniuje. Pasipiktinimą tuo, kas vyksta, išsakęs savo "Facebook" paskyroje, jis kvietė visus, kam rūpi Vilnius ir kam skauda dėl niokojamo Reformatų skvero, gruodžio 9-osios vakarą susirinkti Pylimo gatvėje ir kartu tyliai išreikšti savo skausmą.

"Natūralu, kad skauda. Natūralu, kad rūpi. Jeigu myli miestą – jauti atsakomybę. Natūralu, kad sunku susitaikyti su Remigijaus Šimašiaus savivaldybės viešųjų erdvių "tvarkymu", kai akivaizdu, kad pirmoje vietoje nefigūruoja skaidrumas, profesionalumas ar visų miestiečių interesai, o rūpinamasi tuo, jog tekėtų pinigai. Tai vyksta ne tik Reformatų skvere. Matome panašių praktikų pavyzdžių ir kitur. Nesiruošiu pasiduoti lietuviškajai "yra, kaip yra" ciniškumo epidemijai. Dėl to jums siūlau ir pats žadu laižytis žaizdas, tačiau pripažinti ir priimti skausmą kaip žmogišką savybę. Skausmą galime pasilikti viduje, jį marinuoti, arba tai gali būti įrodymas, kad mums rūpi. Dėl to neturėtų būti gėda. Kviečiame burtis visus, kurie jaučia skausmą dėl to, kad šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė laidoja Reformatų skverą: medžius, istoriją, pasitikėjimą, tai, kas yra "vieša"," – rašė J.Didžiulis.

Ir žmonės, jo paraginti, susirinko – be pykčio, be agresijos, be skambių šūkių, tik nešini gedulo žvakutėmis. Susitiko tiesiog pabūti kartu, pripažinti savo jausmus ir patirti, kad nėra vieniši. Anot jų, tai buvo tarsi kolektyvinė terapija.

"Aš dėkingas visiems, kurie susirinko, kurie savo buvimu parodė, kad mes nesame vieninteliai išprotėję dėl to, kas mums atrodo neįkainojama vertybė, ir, svarbiausia, jog nelikome vieniši su savo aštriais jausmais", – rašė J.Didžiulis

Pozicija: kantrybės taurė perpildyta – J.Didžiulis ragina vilniečius netylėti, kalbėti apie tai, kas nepatinka, kovoti už savo miestą. V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

– Iš jūsų lūpų pastarosiomis dienomis kalbant apie Reformatų skverą daug kartų nuskambėjo žodis "skauda". Kodėl? – "Vilniaus diena" teiravosi J.Didžiulio.

– Skauda, nes man rūpi. Skausmas yra pilnavertiškumo požymis, tai įrodymas, kad esame gyvi ir neatbukę nuo ciniškumo, kad tokie jausmai turi reikšmę ir vietą.

O labiausiai skauda dėl naikinamų Vilniaus viešųjų erdvių. Aš manau, kad žaliosios erdvės yra didžiausias mūsų miesto turtas. Jas pertvarkant arba rekonstruojant reikia didžiausio profesionalų dėmesio, reikia konsultacijų, reikia didžiausio skaidrumo. Tai yra didžiausias turtas, kurį turi miestas ir kuris priklauso visiems vilniečiams.

Man skauda, kai Vilniaus savivaldybė, atsižvelgdama į labai siaurus interesus, labai neskaidriai "prastumia" projektą ir jį vykdo. Toks jausmas, kad ji neatstovauja mūsų, miestiečių, viešojo intereso, o atstovauja kažkieno kito interesams. Dėl to man skauda.

Dėl pjaunamų medžių skauda. Arboristai kalba apie tai, kiek naudos medžiai duoda miestui ir jo žmonėms, o dabar šie tampa tiesiog prasto projekto auka. Jeigu juos kirstų dėl kažkokių rimtų priežasčių ar dėl to, kad tikrai bus geriau, gal taip neskaudėtų. Šiuo atveju kitaip.

Trečia priežastis, dėl kurios man skauda, – kad vis labiau blėsta žmonių pasitikėjimas miesto savivaldybe ir valdžia. Tai yra blogai, nes ir šiaip Lietuvoje žmonių pasitikėjimas institucijomis yra vienas žemiausių pasaulyje. Kai nėra pasitikėjimo ir kai nėra bendradarbiavimo, situacija labai prasta.

Dar aš manau, kad yra žmogiška pripažinti, jog man skauda. Ir tas mūsų susirinkimas prie Reformatų skvero buvo skirtas pasakyti, kad to skausmo nereikia slėpti, nereikia pasiduoti ciniškumui. Mes turime teisę ir galime sakyti viešai, kad mums tai sukelia tam tikrų neigiamų emocijų. Tai yra svarbu, nes neturime jokių tradicijų viešai kalbėti apie tai, kas mums nepatinka – manau, tai išlikę nuo sovietinių laikų. Vietoje to, kad išviešintume tą neigiamą bagažą, pakalbėtume apie tai atvirai, viską laikome savyje ir tai vėliau turi labai sunkių pasekmių.

Natūralu, kad skauda. Natūralu, kad rūpi. Jeigu myli miestą – jauti atsakomybę.

– Tačiau nemažai žmonių ramiai gyvena ir jiems neskauda. O gal skauda, bet jie tyli, nes neturi vilties, kad bus valdžios išgirsti?

– Manau, kad daug kam skauda, bet žmonės susitaiko su tuo ir sako: taip, tai yra blogai, bet ką aš galiu padaryti? Jie pasiduoda net nepradėję kovoti.

Kad rūpėtų yra žmogiška. Mes esame valstybė, nes mums rūpi. Mes jaučiame pareigą, nes mums rūpi. Kai kažkas mums skaudžiai įgelia savo veiksmais, jeigu tą skausmą pasiliekame savyje, mes realiai prarandame ryšį su miesto valdžia, pasitikėjimą ja.

Bet jeigu oriai sakome: mums netinka, mums skauda, norėtume, kad to nebūtų ir tai nepasikartotų, mes išliekame pilnaverčiais žmonėmis. Kitas svarbus dalykas – jeigu mes tai darome kartu, nesijaučiame vieniši. O vienišumas, aš manau, labiausiai žudo.

– Skverus visuomenė gina nuo tokių atnaujinimų, kokie suplanuoti, metų metus, ir vis tiek tai vyksta.

– Taip, tai yra baisu ir tai yra tikras korupcijos atvejis. Savivaldybė užsiima vidine komunikacija bandydama normalizuoti tą procesą žmonių akyse. Tačiau jeigu Viešųjų pirkimų tarnyba sakė, kad buvo neskaidrus pirkimas ir tą procesą rekomendavo nutraukti, jeigu daugelis architektų reiškė prieštaravimą, darbai neturėtų vykti. Tačiau jie vyksta ir niekas neklausia, kodėl reikia, kad parkas būtų toks, kodėl reikėjo būtent tokio projekto? Aiškiai jaučiasi, kad yra tam tikrų interesų.

Mane labai glumina, kad visa tai vyksta liberalioje valstybėje, mieste, kuriam vadovauja R.Šimašius, vadinantis save liberalu. O kur padorumas, skaidrumas, sąžiningumas? Tai yra būtina.

Miesto valdžia turi būti miestiečių, o ne verslo pusėje. Deja, dabar valdo pinigai. Ir pagrindinis prioritetas miestui – kad tekėtų pinigai. Dėl profsąjungų rūmų griovimo juk irgi nerūpėjo, kad būtų viskas padaryta tinkamai, o dabar savivaldybei teks mokėti baudas. Su tokiais dalykais reikia kovoti. O visų pirma reikia pripažinti, kad skauda, nes mums taip netinka.

Aš pažadėjau vieną valandą per savaitę skirti kovai su korupcija mieste, nes kitaip man beliks arba išvažiuoti iš miesto, nes nieko bendra nebesinorės su juo turėti, arba įlįsti į tą lietuvišką "yra, kaip yra" kiautą, kai gyveni, bet realiai nesijauti pilnaverčiu žmogumi. Trečia išeitis – konstruktyviai kovoti. Manau, nereikia kelti triukšmo dėl triukšmo. Reikia sėdėti, dirbti, gilintis, analizuoti tai, kas vyksta, ir ryžtingai su visokiomis blogybėmis kovoti. Todėl ir noriu skirti šiems reikalams bent valandą per savaitę, o ne tiesiog pasispardyti kiekvieną kartą, kai savivaldybė kokį nors "fenomenalų" sprendimą priima. Žodžiu, dirbti kryptingai, ryžtingai, su ilgalaikiais konkrečiais tikslais.

Mano planas – analizuoti situaciją, pastebėti, kas daroma neskaidriai, ir tuos dalykus viešinti, apie tai kalbėti, komunikuoti, o svarbiausia, efektyviai veikti prieš ydingas ir tendencingas praktikas, kurios žemina miestą ir pasitikėjimą jo institucijomis. Supratau, jog čia labiau tinka maratono bėgiko, kuris mato ilgalaikę kovą su nusistovėjusia kultūra, o ne sprinterio, besirenkančio intensyvius, tačiau trumpalaikius pasispardymus, požiūris.

Raginu tą daryti ir kitus vilniečius, kuriems rūpi, – skirkite bent vieną valandą per savaitę domėtis, kalbėtis, suprasti, viešinti, edukuoti miestą ir miestiečius, jei yra reikalas – rengti akcijas. Aš pasiryžęs tą daryti – norisi, kad tą darytų ir kiti, nusiteikę, jog žengia į ilgalaikį žygį.

Tad vystyti miestą – Lietuvos sostinę – ir neatsižvelgti į lietuvių tradicijas, į jų ilgalaikį ryšį su gamta, reiškia eiti prieš tautos prigimtį.

– Rašėte "jeigu myli miestą – jauti atsakomybę". Vilnius – jūsų mylimas miestas?

– Aš myliu šitą miestą, nors gimiau ir ne čia. Prieš atvykdamas čia gyvenau Bogotoje, kur nebuvo lengva rasti kvadratinį metrą pievutės ar tikrą, gyvą, ne butaforinį medį. Kai pirmą kartą čia atvažiavau, Vilnius man labai patiko visų pirma dėl to, kad jis yra žalias. Kartais jausdavausi taip, lyg gyvenu mieste, bet kartu ir miške. Ir tai man buvo vertybė, tikra vertybė. Tačiau dabar matau, kaip visa tai blėsta prieš mano akis.

Antras dalykas, dėl kurio Vilnius man brangus, – jo kosmopolitiškumas. Ir lenkams, ir rusams, ir žydams, ir daugelio kitų tautybių žmonėms Vilnius yra namai, nors jie ne iš čia kilę. Man labai stipriai rezonuoja ta miesto, kuris gali būti namais žmonėms iš viso pasaulio, idėja.

Suprantama, tvarkos daugiau mieste reikia. Bet reikia ir suprasti, kas yra mūsų miesto vertybės. Mes, lietuviai, turime stiprų ryšį su gamta. Tad vystyti miestą – Lietuvos sostinę – ir neatsižvelgti į lietuvių tradicijas, į jų ilgalaikį ryšį su gamta, reiškia eiti prieš tautos prigimtį. Aš esu iš tų žmonių, kurie sako: tvarkykime, remontuokime, statykime, bet darykime tai sąžiningai ir deramai.

Liūdniausia replika, kurią išgirdau dėl to, kas vyksta su Reformatų skveru: "Jurgeli, tu būk dėkingas, kad bent jau kažką daro." Man skaudu. Juk jeigu darome, darykime gerai. Mes, vilniečiai, esame nusipelnę skaidresnių, geresnių projektų, kur būtų įvertinta tai, kas mums yra vertybės, o ne tiesiog žiūrėti, kad pinigai tekėtų.

– Skausmingai nuskambėjo jūsų žodžiai, jog jeigu taip viskas tęsis, beliks iš Vilniaus išvažiuoti. Tikrai apie tai galvojate?

– Manau, tai yra vienas iš variantų. Žmonės emigruoja iš Lietuvos dėl įvairių priežasčių – dėl mokslų, dėl darbo, dėl pinigų. Tačiau dalis lietuvių išvažiuoja, nes praranda pasitikėjimą Lietuvos valdžia, jie arba susiduria su korupcija, arba jaučia, kad negali dirbti ir gyventi tokioje aplinkoje, kur tiek daug visokių "povandeninių" peripetijų.

Aš nesakau, kad išvažiuosiu, kol kas nesiruošiu to daryti. Tačiau tokie dalykai, kurie vyksta, kartais priverčia galvoti apie išvykimą, nes aš nenoriu turėti nieko bendra su bendruomene, kuri elgiasi ne pagal moralės standartus.

– Manote, įmanoma mūsų bendruomenę išjudinti, kad ji kovotų už savo gerovę?

– Mitas, kad mes esame sunkiai išjudinami. Lietuviai yra tvirti žmonės, kurie moka ginti savo poziciją, kovoti už savo vertybes. Tai yra ir mūsų tautos istorijoje – nuo partizanų iki pasitraukimo iš Sovietų Sąjungos. Visi šitie dalykai tikrai yra mūsų genuose. Todėl nesuprantu, kodėl galvojama, kad lietuviai yra labai ciniški, kad esame tokie, kurie nemėgsta dalyvauti viešuosiuose procesuose. Taip pat nesuprantu, kodėl sako, kad mes, lietuviai, esame netolerantiški, rasistai ar homofobai. Tai visiška netiesa. Mūsų tautos ilgalaikė istorija liudija visiškai kitus faktus. Aš manau, kad tai, kokie esame dabar, gali būti susiję su sovietiniu mąstymu, kuris paliko savo randą.

Todėl tuos, kurie mato, kokios negerovės vyksta, raginčiau neužsidaryti, netylėti, kalbėti. Tai yra savo žmogiškos prigimties pripažinimas – kalbėti viešai apie tai, kad skauda, kad man nepatinka. Be agresijos, be pykčio. Sakyti tai, kas mums rūpi. Tai žmogui suteikia savivertės, o tada jis suvokia – palauk, aš galiu kažką padaryti, ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Aš galiu būti empatiškas. Tai yra tikra terapija ir to reikėtų daugiau. Jeigu mes išmoktume konstruktyviai išartikuliuoti tai, kas mums svarbu, mūsų visuomenėje atsirastų daugiau dialogo, kurio iš tiesų trūksta.