Beveik dešimt mėnesių veikianti Vilniečių užimtumo skatinimo agentūra dideliais laimėjimais pasigirti negali. Sukurta tik 15 nuolatinių darbo vietų, trys jų – pačioje agentūroje.

O turėjo būti taip...

Kai praėjusių metų pabaigoje savivaldybės vadovams kilo idėja įsteigti VšĮ Vilniečių užimtumo skatinimo agentūrą, buvo puoselėjami ambicingi planai. Tuomet sostinės vadovai kalbėjo, kad naujoji įstaiga per metus padės įsidarbinti bent keliems šimtams vilniečių.

"Mūsų tikslas – per metus įdarbinti tiek žmonių, kiek atleidome iš Vilniaus savivaldybės administracijos. Tai būtų apie 200–300 asmenų", – prieš metus kalbėjo tuometis Vilniaus mero Viliaus Navicko patarėjas, Vilniečių užimtumo skatinimo agentūros idėjos autorius Darius Indriūnas.

Laikinai eiti agentūros direktoriaus pareigas miesto tarybos sprendimu praėjusių metų pabaigoje buvo paskirtas Chorstas Klausas, iki tol trejus metus vadovavęs Naujosios viešosios vadybos institutui. Jis taip pat jau regėjo kalnus, kuriuos agentūra galėtų nuversti. Laikinasis agentūros vadovas tuomet svarstė, kad metinis įstaigos biudžetas galėtų siekti net 3–6 mln. litų.

Tačiau realybė pasirodė kitokia. Šiuo metu agentūra tenkinasi keliolika įdarbintų žmonių ir nedideliu biudžetu.

Verslas padėti nelinkęs

Šiemet iš Vilniaus savivaldybės biudžeto vilniečių užimtumo skatinimo agentūrai buvo skirta 100 tūkst. litų. Panašią sumą planuojama skirti ir kitais metais.

Anksčiau buvo planuojama, kad prie agentūros finansavimo prisidės privatūs rėmėjai, lėšų buvo tikimasi gauti ir iš ES struktūrinių fondų, tačiau iki išsvajotų milijonų – dar labai toli. Verslininkai sunkmečiu piniginių atverti neskuba, o projektai, kurie galėtų būti finansuojami iš ES fondų, dar tik kuriami.

Iš privačių rėmėjų prie agentūros veiklos prisidėjo bendrovė "Rimi Lietuva". Prekybininkai skyrė 25 tūkst. litų, kurie atiteko projektui "Veloparkas". Jį igyvendinant Vilniuje buvo įrengta 180 dviračių stovėjimo vietų. Kol buvo įrengiamos dviračių aikštelės, daliai sostinės bedarbių pavyko gauti bent laikiną darbą.

Darbo vietų – nedaug

Sukurtų nuolatinių darbo vietų gausa Vilniečių užimtumo skatinimo agentūra pasigirti negali. 11 darbo vietų buvo sukurta neįgaliesiems. Dabar jie policijos pastate įrengtoje bazėje stebi, ką rodo 95 mieste esančios vaizdo kameros.

Vos viena nuolatinė darbo vieta sukurta projekte "Pasakų kambarys", dar trys žmonės įdarbinti agentūros administracijoje.

Dabartinė agentūros direktorė Viktorija Timofejeva žadėjo, kad ateinančiais metais agentūra padės sukurti bent šešias darbo vietas. Jos bus įsteigtos kuriamame Užimtumo centre.

Norint sukurti daugiau darbo vietų, anot V.Timofejevos, reikalingas didesnis finansavimas. "Jei norime įsteigti dvi darbo vietas ir darbuotojams bent pusmetį mokėti minimalų atlyginimą, vien darbo užmokesčiui per mėnesį reiktų 2533 litų, šešiems mėnesiams – daugiau kaip 15 tūkst. litų. Jei sakytume, kad pusmečiui įdarbinsime 200 žmonių, vien jų atlyginimams reiktų turėti 1,5 mln. litų", – skaičiavo Vilniečių užimtumo skatinimo agentūros direktorė.

Konkurentė – Darbo birža

Nors Vilniečių užimtumo skatinimo agentūra bendradarbiauja su Darbo birža, V.Timofejeva neslepia, kad su ja agentūrai tenka ir konkuruoti, pirmiausia – dėl pinigų.

"Stengsimės, kad finansinės galimybės mums leistų įdarbinti kuo daugiau vilniečių. Deja, mes neturime tokių finansinių išteklių ir pajėgumų kaip Darbo birža. Be to, su užimtumo programomis susiję ES paramos pinigai taip pat keliauja Darbo biržai", – teigė V.Timofejeva.

Komentaras

Danas Arlauskas

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius

Abejoju, ar turint šiek tiek didesnį nei 100 tūkst. litų metinį biudžetą įmanoma ką nors nuveikti. Jeigu steigčiau įmonę, pirmiausia maždaug 30 tūkst. litų turėčiau skirti rinkos tyrimui. Tada reiktų įdarbinti mažiausiai tris žmones, jų atlyginimams per pusmetį reikėtų maždaug 60 tūkst. litų, dar mokesčiai. Taigi 100 tūkst. litų nėra tokia suma, kad ką nors rimta padarytum.

Mano manymu, tokia viešoji įstaiga, kaip Vilniečių užimtumo skatinimo agentūra, bedarbius gali remti morališkai, bet realiai kalnų nenuvers. Teoriškai gal ir galima ką nors nuveikti, bet praktiškai – abejoju. Nebent būtų surasta niša, kurioje darbuotojų paklausa smarkiai viršytų pasiūlą. Tokiu atveju įstaiga galėtų tarpininkauti, kad žmonės būtų įdarbinti toje nišoje.