Beveik tris dešimtis metų sostinės vadovu dirbęs Algirdas Vileikis iki šiol į Vilnių žvelgia kaip tikras šeimininkas – mato, kas vyksta nelabai gerai, bet nepamiršta pagirti ir gerų dalykų.

Šią savaitę sostinės Rotušėje buvo pristatyta Ingos Liutkevičienės knyga "Déja vu. Vilnius 1974–1990", parašyta remiantis 27 metus sostinei vadovavusio A.Vileikio pasakojimais. Joje aptariamas to meto vilniečių gyvenimas – ir rūpesčiai, ir džiaugsmai.

Iš Biržų kilęs A.Vileikis Vilniuje gyvena jau daugiau kaip 50 metų ir, kaip pats sakė, – visada Antakalnyje, netoli upės. Vilniaus miesto vadovu jis išbuvo net 27 metus. Paprašytas prisiminti tą laikotarpį, palyginti jį su šiomis dienomis, A.Vileikis visų pirma pabrėžė: "Kad ir kokia ji būtų, iš praeities negalima šaipytis. Juk ji yra mūsų istorija. Mūsų jausmai, mūsų jaunystė, meilė, nusivylimai ir visa kita."

Buvusi miesto galva labai džiaugėsi puikiai pavykusiu knygos pristatymu. Esą jį nustebino ir ta gausa Rotušės salėje susirinkusių žmonių, kad jiems tai įdomu ir svarbu. Išmanyti miesto istoriją, nors kiek jį pažinti, šį tą sužinoti iš vyresnių žmonių lūpų turėtų būti įdomu kiekvienam miestiečiui. Ta proga, nors ir dideliais šuoliais, nes viską galima sutalpinti tik knygoje, ir dienraštis leidosi į metų kelionę su A.Vileikiu po Vilnių, koks jis buvo ir koks yra dabar.

– Pone Vileiki, kokia pirma mintis šauna į galvą, prisimenant miestą, kai vadovavote Vilniui? Kokia vieta buvo visų mėgstamiausia ir populiariausia? Kam jaučiate nostalgiją?

– Vienas unikaliausių dalykų buvo Valakampių paplūdimys. Į jį troleibusu už gana nedidelę kainą galėjo nuvažiuoti bet kas. Ten ir aikštelės buvo, futbolą žaisdavome, ir varžybos, kas greičiau iš II paplūdimio iki Žirmūnų tilto nuplauks, buvo rengiamos. O kiek informacijos ten sužinodavome! Kai kildavo klausimas, kur praleisti laiką, iškart buvo aiškus atsakymas: į Valakampius! Ten būdavo tūkstančiai žmonių. Atvykusiems užsieniečiams parodydavome paplūdimį miesto centre. Yra ir dabar tų poilsio vietų, bet kiek daug užstatyta.

Asmeniškai aš pats su daugeliu garsių menininkų tik per Valakampius ir susipažinau, ir tiek daug sužinojau. Pavyzdžiui, antikinės literatūros vertėjas Aleksys Churginas sakydavo: "Pirmininke, einam pasivaikščioti, aš tau papasakosiu, kaip Smetonos laikais gyveno Kauno žydai", ir panašiai. Ir su inžinieriais susitikdavome, aptardavome atominės energetikos ateitį, nors ji buvo tik pradėjusi kurtis. Pamatydavai kortomis lošiančių žmonių grupę, galėdavai prieiti, netoli atsigulti, prie pasistačiusių radijo imtuvus galėdavai išgirsti kokių nors užsienio naujienų. Buvo gyvenimas.

– Bet juk ne tik Valakampių paplūdimys buvo ta vieta, kurioje virė gyvenimas?

– Na, taip, jei norėdavai ką nors pamatyti, pasidžiaugti, kur traukdavai? Į Brodą, dabartinį Gedimino prospektą. Jo pradžioje visada sutikdavai literatų arba dramos teatro aktorių. Norėdavai patekti į "Neringos" restoraną, tekdavo stovėti eilėje ir veržtis, kad ten pakliūtum. O "Neringa" Vilniaus miesto istorijoje, mano manymu, vaidina labai svarbų vaidmenį. Jos atidarymas buvo šokas viešojo maitinimo srityje, turint omenyje mūsų didįjį brolį, kuris stebėjo, kaip čia vyksta gyvenimas. Viename didžiausią tiražą turėjusių laikraščių "Izvestija" "Neringa" buvo iškritikuota kaip reikiant. Tad jau geresnės reklamos nebuvo galima gauti. Nuo Uralo žmonės patraukė pažiūrėti, ką čia padarė. Nori kompozitorius pamatyti ar Pauliaus Širvio eilėraščių, kaip pašposys, paklausyt? Patrauki link "Neringos". Pasieki dabartinę Lukiškių aikštę, o ten – Vytautas Kernagis dūksta. Ten buvo galima sutikti visus.

– Tai toks nuostabus ir gyvas tuomet buvo Gedimino prospektas. Dabar jis pasikeitęs. Ar yra pokyčių, kurie jus liūdina?

– Vienas už širdies griebiantis dalykas – kad dingo viena mėgstamiausių mano parduotuvių. Ten, kur dabar įsikūręs "McDonald's", kadaise buvo saldainių parduotuvė "Svajonė". Kodėl apie ją kalbu? Nerūkiau, todėl mano cigaretės būdavo saldainiai. Ten ir pasimatymus skirdavome, ir kavą gerdavome – visa Lietuva žinojo šią vietą. Ką gamino pas mus ir ką gaudavo kartais iš užsienio, tai buvo "Svajonė". Kai atvykdavo į Vilnių kas nors iš kitų šalies vietų, visada jo buvo prašoma parvežti lauktuvių iš "Svajonės".

Kitas dalykas, mano nuomone, dabar Gedimino prospektas yra miręs. Kainos prospekte įsikūrusiose parduotuvėse yra labai aukštos, nei studentas, nei vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus ten beveik neįpirks. O kaip atgaivinti gatvę nepaleidus joje viešojo transporto, aš nesuprantu. Man atrodo, aš, aišku, negarantuoju, kad viešąjį transportą bijoma paleisti galbūt dėl to, kad jis nekokybiškas. Gal yra ir kitų sumetimų. Bet kitų variantų, kodėl nenorėti gyvos centrinės gatvės, nesugalvoju. Dabar Gedimino prospektas gyvas tik tada, kai pristato jame palapinių. Jei Vilnius nebūtų sostinė, jį pavadintum mugių miestu (juokiasi).

Mane labai stebina tai, jog niekas iš šalies neprisideda, kad Vilniuje viešasis transportas laimėtų prieš lengvąsias mašinas. Kad pirmenybė būtų žmogui, o ne lengvajam automobiliui. Manęs vienoje konferencijoje yra paklausę: "Kaip padarėte, kad visus žmones iš automobilių suvarėte į viešąjį transportą?" Aš jiems atsakiau: "Ponai, nieko nereikėjo varyti. Jūs to ir nepadarysite. Pas mus tiesiog nėra lengvųjų mašinų." O lengvieji automobiliai, kaip rodo, gyvenimas, yra labai užkrečiamas dalykas. Čia ne tik važiavimas ir ne tik prestižas. Tai yra ir krepšys, į kurį gali daug ką susidėti ir pervežti. Tačiau jie užima labai daug vietos.

– Jums atstovaujant miestui buvo pradėta įvairių darbų, ne visi jie buvo užbaigti. Dėl ko labiausiai liūdna ir kas vis dėlto džiugina, kad anksčiau ar vėliau buvo įgyvendinta?

– Iki šiol mane liūdina Vilniaus stadiono (nacionalinio stadiono – red. past.) statyba. Pagal mūsų planus jis turėjo būti pastatytas dar 1990 m. Paskaičiuokit, kiek vėluojama, nes jo statyba ir dabar nevyksta. Kai "Žalgirio" stadionas pradėjo klibėti, o mūsų Vilniaus "Žalgiris" gerėti – Tarybų Sąjungos pirmenybėse užėmėme trečią vietą, čia buvo baisus furoras. Visi buvo nustebę, iš kur atsirado tokie nachalai. Juk ne futbolas Lietuvos sportas, o krepšinis. Tada mes tuo pasinaudojome. Nutarėme mėginti gauti leidimą statyti stadioną. Ką reiškia "leisti statyti"? Pinigų gali turėti, bet reikia gauti pinigus su medžiagomis, tai vadindavosi ne pinigai, o kapitalinis įdėjimas. Kitaip tariant, jei tu gavai milijoną rublių statybai, už tą sumą gavai statybinių medžiagų. Tada, kai mums gimė idėja pastatyti stadioną, išėjo Brežnevo nutarimas dėl ekonominių sunkumų uždrausti sportinių objektų statybą. Ir visiems nosys nusikabino. Bet pabandžiau kalbėtis su Plano komiteto pirmininku, amžinatilsį Aleksandru Drobniu. Yra viena paslaptis, kurios, matyt, niekas ir nesužinos, nes vienas kitam pažadėjome jos neatskleisti. Jam pasiūliau formulę, kaip reikia paprašyti, kad mums leistų stadioną pastatyti. Jis man tada sakė: "Ot ką reiškia karštakošis jaunas pirmininkas. Man gėda būtų tokią formulę sakyti." Tada mes atsisveikinome nutarę, kad vis dėlto nieko negalime padaryti. Tačiau jis tą formulę pasiūlė ir leidimą mes gavome. Niekas netikėjo, kad Maskvoje bus sutikta, tačiau taip įvyko, leido. Tada buvo paskelbtas konkursas, broliai Nasvyčiai jį laimėjo ir prasidėjo statyba. Projektas buvo labai modernus, gal tai yra kliūtis jam įgyvendinti.

O kalbant apie tai, kas džiugina, – pagaliau statomi aplinkkeliai. Nors kai kurių jų statyba vėluoja dvidešimt, kai kurių – penkiolika metų, vis dėlto aš jų sulaukiau. Dabar liko neįgyvendintas stadiono planas. Gal kada nors tai bus padaryta.

– Jei vertintumėte miesto grožį, kuris Vilnius jums mielesnis ir gražesnis?

– Uždavėte labai sunkų klausimą. Kiekvienas laikotarpis yra savo grožio. Anksčiau buvo labai gražu, bet nesakau, kad tas miesto grožis labai sudarkytas. Naujųjų zonų statyba buvo numatyta, bet tada broliai Nasvyčiai kovojo už aukštingumą. Jie sakydavo, kad negalima statyti aukštesnių pastatų už Gedimino pilį. Kitaip tariant, architektūrines kalvas reikia statyti, bet kad jos neužgožtų Gedimino pilies. Na, dabar dešiniajame Neries krante gana aukštų pastatų pristatyta, bet, mano akimis, tai vaizdo nesugadino. Svarbiausia, kad senamiestyje nestatoma.

Aš taip sakau: negadinkime tų siluetų, kurie šimtmečiais buvo. Ieškokime vietų naujoms statyboms kitur. Pavyzdžiui, Jogailos gatvėje buvo tarpas išgriuvusio namo, "Hermis" pasistatė pastatą – man čia kaip vinim į širdį. Nuo centro važiuojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios link, prieš Vatikano ambasadą, stovi du pastatai. Man atrodo, kad kai kurie pastatai mūsų mieste pastatyti neatsakingai – per arti šventų vietų. Juk tokio gražaus miesto kaip Vilnius pasaulyje reikia paieškoti.

Mane džiugina atsiradusios sporto salės, dideli prekybos centrai. Tik "Maxima" tarp Algirdo ir Mindaugo gatvių man atrodo pastatyta ne vietoje. Geriausia vieta dideliam prekybos centrui yra tokia, kur pastatytas "Akropolis". O kad būtų miesto dvasia ir miestas būtų gyvas, reikia daug mažų parduotuvėlių. Jei man reikia tik pieno, kad nereikėtų važiuoti į didžiulį prekybos centrą.