– Paskelbta, kad galbūt sieksite Vilniaus mero posto. Kokios priežastys paskatino svarstyti tokią galimybę?

– Svarstyti apie kandidatavimą į merus skatina partijos kolegų pasitikėjimas. Antra priežastis – įvairių vilniečių, dažnai ir nepažįstamų nuomonė. Būnant miesto gatvėse ne tik iš pažįstamų, mažiau pažįstamų, bet ir iš visiškai nepažįstamų vilniečių dažnai sulaukiu klausimo, ar kandidatuosiu į Vilniaus merus. Tada aš visada klausiu – ar reikia? Ir mane nustebina ne tik palaikymas, bet ir, sakyčiau, konstruktyvus, tikslus esamos situacijos mieste įvertinimas, svarstymai apie tai, ko miestui trūksta. Trečia priežastis – Vilnius man labai rūpi kaip šį miestą mylinčiam gyventojui, kurio vaikai čia auga, kurio beveik visas gyvenimas susijęs su šiuo miestu. Negali stovėti nuošalyje, kai tikrai turi ką duoti Vilniui ir jo gyventojams. Partijos kolegų paprašiau dar mėnesio laiko galutiniam sprendimui priimti, nes norisi pasižiūrėti, kokią komandą galima suburti. Planuoju susitikti su Vilniaus miesto bendruomenių lyderiais, gyvai pajusti kasdienę problematiką. Apie galutinį sprendimą dėl kandidatavimo planuoju informuoti liepos pradžioje.

– Politikos senbuvis Viktoras Uspaskichas paskelbė pasitraukiantis. Ar buvo etapų, kai ir jūs buvote ties tokio apsisprendimo riba?

– Jei kalbame apie tokią ribą, tai arčiausiai jos buvo kelerių pastarųjų metų mano gyvenimo laikotarpis, kai dėl šeiminių priežasčių buvau neaktyvus visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vyravo daugiau savi reikalai – namai, buitis ir visa kita. Turėjau savotišką priverstinę pertrauką. Aišku, stebėjau procesus, analizavau, bet gal su mažesniu įsitraukimu ir energija. Buvo proga į viską pasižiūrėti iš šalies.

– Pagal jau skelbtas kai kurias apklausas esate būsimų rinkimų favoritas. Tai turbūt įkvepia ir padeda kurti planus, ką nuveiksite, jei tapsite sostinės meru?

Akivaizdu, kad Kaunas padarė labai didelį proveržį ir, atrodo, proveržio pagreitis tik didėja.

– Apklausų rezultatai, kiek jų teko matyti, tikrai nuteikia gerai ir darbingai. Vieną apklausą ir patys buvome užsakę. Vilniečių apklausa atskleidė, ir tai man labai patinka, kad žmonės norėtų matyti Vilnių, kuris būtų lyginamas ne su Kaunu, ne su Klaipėda ar kitais Lietuvos miestais, bet siektų regioninės ir europinės lyderystės. Sostinė turi būti matoma europiniu, pasauliniu lygmeniu, to pastaruoju metu vilniečiai pasigenda. Manau, Vilnius nusileido arba grįžo į istoriškai primestą provincijos miesto lygmenį – šiuo atveju tapo ES pakraščio provincijos miestu. Bet Vilnius ir vilniečiai verti žymiai daugiau – mes tikrai turime ką parodyti ir turime būti matomi pasaulyje. Mano dėmesio centre ir kitos problemos, kurios man yra gerai žinomos ir pastaruoju laiku išlindo, tik kitu kampu – šildymo kainos. Priminsiu, kad, man būnant miesto vadovu, mes pirmieji Baltijos šalyse 2006 m. pastatėme biokuro katilą ir Vilnius 2010–2013 m. turėjo galimybę visiškai atsisakyti Rusijos dujų importo su išimtimi, jei būtų buvusi ypač šalta žiema. Tačiau dėl nacionalinės politikos, dėl Vyriausybės vykdomos politikos tai neįvyko ir šiandien tai grįžta didžiuliu bumerangu. Netgi kogeneracinė jėgainė, kurią vėluoja statyti valstybinė įmonė „Ignitis“, Vilniuje jau būtų veikusi 2016 m. ir ją už perpus mažesnę kainą būtų pastatę privatūs investuotojai. Bet tuo metu tai buvo didelė prezidentės įtaka ir nacionalinių politinių partijų veiksmai šį projektą sužlugdė. Dabartinė Vilniaus miesto savivaldybė su Remigijumi Šimašiumi priešakyje, nusiimdama atsakomybę, atidavė šį projektą Vyriausybei ir valstybinei įmonei „Ignitis“, o vilniečiai už šildymą dabar moka kaip niekada brangiai. Matau sprendimų, kaip iš tos situacijos galima išeiti. Dėmesys krypsta ir į transporto, susisiekimo problemas – paskelbtą karą vairuotojams. Aišku, visiems suprantama, kad automobilizacija yra problema, bet negali iškelti vienos interesu grupės, šiuo atveju dviratininkų, o visus kitus, tarp jų ir pėsčiuosius, vairuotojus, priversti jaustis kažkokiais antrarūšiais, blogiukais. Tai tik kelios rimtos problemos. Jos man yra gerai žinomos ir tikrai turėsime, ką pasiūlyti.

– Liberalias idėjas deklaruojančios partijos ne visada randa bendrą kalbą. Vieniems tai atrodo kaip paradoksas, kitiems – normali, suprantama situacija. Kaip jums atrodo, ar verta ieškoti susitelkimo galimybių? Gal visi kartu būtumėte stipresni?

– Esu už tai, kad ieškotume vienybės. Turiu tam patirties. 2002–2004 m. ėmiausi iniciatyvos sujungti tuometę Liberalų partiją, Centro sąjungą ir Moderniuosius krikščionis demokratus. Lygiai taip pat ne per seniausiai prijungėme prie mūsų partijos „Tvarkos ir teisingumo“ partiją. Yra ne viena patirtis, parodanti, kad vienybėje – jėga. Manau, kad tikrai prasminga būtų galvoti apie liberalių jėgų suvienijimą, suprantant, kad mes turime daug ginčų, bet tuos ginčus juk galima turėti vienos partijos viduje. Ypač išskirčiau Liberalų sąjūdį. Dabar, vykstant teismo procesui, yra gera galimybė pripažinti padarytas klaidas. Didžiosios dalies veikėjų, dėl kurių kilo neregėtų problemų, dabar neliko Liberalų sąjūdyje. Todėl yra galimybė galvoti apie partijų suvienijimą, atsiribojant nuo praeities, pripažįstant padarytas klaidas. Lietuvai tikrai reikia modernios, visuomenę girdinčios, jos neskaldančios centro dešiniosios politinės jėgos. Reikia atmesti asmenines nuoskaudas ir panašius dalykus. Visada laikausi pozicijos, kad geras politikas negali pykti ilgiau kaip dvi valandas. Be abejo, norėtųsi, kad dabartinė Liberalų sąjūdžio vadovybė kritiškai ir dalykiškai įvertintų skandalingą laikotarpį, kuris visuomenėje sukėlė labai daug pagrįsto nepasitenkinimo, – turiu galvoje paskolos alkoholio dėžutėje istoriją.

– Kaip vertinate buvusių Liberalų sąjūdžio lyderių ir jų bičiulių verslininkų išteisinimą Vilniaus apygardos teisme?

– Aišku, šiuo atveju tai yra tik pirma teismo instancija. Kaip ir daugelį, teismo sprendimas mane labai nustebino. Reikia daug fantazijos, kad įspūdingos sumos alkoholio dėžutėje automobilyje šalia Seimo perdavimą įvertintum kaip normalią paskolą. Manau, kad kitos instancijos teismui įvertinus visas aplinkybes dviprasmybių neliks. Bet faktas yra faktas. Jau paviešintoje Valstybės saugumo departamento (VSD) informacijoje viskas labai aiškiai pasakyta, kas vyko ir kaip vyko.

– VSD pažymoje kalbama apie įtakingos verslo grupės bandymą, liaudiškai kalbant, jus stipriai išterlioti, nustumti į šalį ir, kaip galima suprasti, tai buvo daroma išmaniai, atkakliai ir efektyviai. Ar artėjant rinkimams baiminatės sulaukti kažko panašaus?

– Norėčiau visuomenei priminti ir parodyti, kad skandalai, sukelti 2002, 2003 m. ir vėliau, buvo surežisuoti, sugalvoti, kaip aiškiai įvardijama VSD pažymoje, žinomoje ir įtakingoje verslo grupėje ir kad pagrindinis taikinys buvau aš. Dėl to, kad užėmiau svarbias pareigas ir daugeliu atveju laikiausi miestą ir miesto interesus ginančių pozicijų. Ir partijos suskaldymas (buvo suskaldyta tuometė Liberalų ir centro sąjunga, kurios buvau pirmininku), ir visų to laikotarpio etikečių („vagis“, „abonentas“) ant manęs klijavimas buvo, kaip atskleidžiama VSD pažymoje, verslo grupės viešųjų ryšių planas. VSD pažymoje aiškiai parodoma, kad netgi Seimo komisija, kuri susiejo mane su kažkokiu mistiniu abonentu, nerado korupcijos objekto. Na, bet rado subjektą – mane, kas yra visiškai absurdiška. Ir VSD pažymoje yra labai aiškiai nurodyta, kad tuo metu įtakingos verslo grupės vadovas darė spaudimą komisijos nariams balsuoti už neigiamas išvadas mano atžvilgiu. Naudojantis įtakinga žiniasklaidos grupe buvo išpilta tiek purvo, kad dalis žmonių apie mane susidarė visiškai iškreiptą nuomonę, to būtent ir siekė įtakinga interesų grupė. Bet baimių dėl galimo pakartotinio puolimo tikrai neturiu, nes su visais galiu sveikintis, visiems galiu drąsiai žiūrėti į akis, todėl jaučiuosi tvirtas. Dabar reikia kalbėti apie ateitį, nes kas buvo, dabar jau nebepakeisi. Svarbu, kad tiesa paaiškėjo. Ir tai yra ne kažkokiais mano norais, bet konkrečiomis ir jau paviešintomis VSD išvadomis paremtas faktas. Net tie, kurie gana giliai domisi politika, buvo paveikti prieš mane nukreiptos kampanijos, o dabar, pamatę VSD išvadas, apstulbę nuščiūva ir jiems tai būna tokia naujiena, kad iš pradžių teranda tik vieną žodį – -„vau“...

– Pastaraisiais metais dažnai galima išgirsti samprotavimų, kad Kaune darosi investuoti lengviau nei Vilniuje, kad Kauno ateitis – šviesesnė. Kaip atrodo jums?

– Kaunas yra mano gimtasis miestas, nuolat stebiu, kas jame vyksta. Pastaruoju metu Kaune ypač dažnai teko lankytis, nes mieste nestinga pasaulinio lygio renginių ir tai puikiai atitinka Kauno kaip Europos kultūros sostinės statusą. Teko lankytis ir Marinos Abramovič paskaitoje, lankyti muziejus. Akivaizdu, kad Kaunas padarė labai didelį proveržį ir, atrodo, proveržio pagreitis tik didėja.