Paauglių išpuoliai: vandalizmas sugrįžta?

– Mažamečiai – tai kas, kiek jiems metų?

– Jei vertinsime pagal atsakomybės taikymo galimybes, Baudžiamasis kodeksas nustato bendrą taisyklę, kad tai yra asmenys iki 16 metų. Jie nėra atsakomybės subjektai, mes tai teisiškai vadiname atsakomybės nebuvimu. Kalbant apie Administracinių nusižengimų kodeksą, atsakomybė griežtai pradedama taikyti nuo 16 metų. Tačiau Baudžiamajame kodekse, jei įvykdomas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, atsakomybė gali būti taikoma vaikams jau nuo 14 metų.

– Kitaip tariant, didžioji dauguma sulaikytų paauglių yra jaunesni nei 16 metų. Taigi, iš esmės, jie yra vaikai, tiesa?

– Galima sakyti, kad taip. Visuomet Lietuvoje kyla diskusijos, kai kažką padaro nepilnamečiai, ypač jaunuoliai iki 16 metų, pirma reakcija dažnai būna kuo greičiau juos nubausti. Tačiau gyvenimas rodo, kad pirmiausia reikėtų ne bausti, o bandyti pakeisti jų elgesį. Galų gale mes jau nebesame pirmykštė bendruomenė, kuri viską sprendžia fizinėmis arba griežtomis bausmėmis.

– Ką daro policija, kai gauna iškvietimą dėl grupės paauglių, kurie gali būti stiprūs, agresyvūs, ypač jei yra ne vieni, darantys žalą – pavyzdžiui, gadinantys pastatus, nesvarbu, ar apleistus, ar ne – tai vis tiek yra kažkieno nuosavybė? Kaip juos sulaikote ir sutramdote? Kaip viskas vyksta?

– Akivaizdu, kad teisės pažeidimas yra teisės pažeidimas, nepriklausomai nuo amžiaus. Nors vaikas ar jaunuolis gali būti neatsakingas už savo veiksmus dėl amžiaus, policijos pareigūnai vis tiek reaguos į pažeidėją. Tai reiškia, kad neteisėti veiksmai bus nutraukti, pažeidėjas sulaikytas, nustatyta jo tapatybė ir bus pradėti įvykio aplinkybių fiksavimo veiksmai. Taigi, policija nedaro jokių išimčių pirminėje stadijoje, kai užfiksuojamas teisės pažeidimas. Viskas keičiasi po to, kai nustatomas galimo pažeidėjo amžius. Jei paaiškėja, kad dėl amžiaus neįmanoma patraukti atsakomybėn, tada sprendžiama, kaip tęsti tyrimą. Dažniausiai, jei tai baudžiamoji atsakomybė, sprendžia prokuroras, tačiau tyrimas vis tiek atliekamas pilnai, įvertinami veiksmai ir surenkami įrodymai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai nėra taip, kad vaikai tiesiog grąžinamas tėvams ir sakoma, tvarkykitės su jais?

– Pirmame reagavimo etape policija surenka visą informaciją apie pažeidimą. Jei tyrimas nutraukiamas arba kitaip pasibaigia, bet vaikas lieka nebaudžiamas, informacija apie jį perduodama savivaldybei, kurioje jis gyvena. Lietuvoje yra veikiantis Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas. Tai reiškia, kad savivaldybė koordinuoja procesą, kurio metu toks vaikas yra vertinamas ir jam suteikiamos tam tikros paslaugos, skirtos keisti jo neigiamą elgesį.

– Kitaip tariant, vaikas yra įskaitoj? Taip liaudiškai būdavo sakoma.

– Įskaita – tai sovietinis palikimas, kurio šiandien nebėra. Šiuo atveju, policija kiekvieną nusikaltusį vaiką perduoda savivaldybei, kur juo rūpinasi koordinatorius.

– Ar šie paauglių veiksmai – pastatų niokojimai – yra nauja problema, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį? Pasakojama, kad šie veiksmai gali būti organizuojami per socialinius tinklus. Ką jūs žinote apie tai?

– Yra pasakojimų, kad gali būti kažkoks judėjimas. Policija yra girdėjusi ir tuo domisi. Reikia pripažinti, kad socialiniai tinklai nėra tik geriems tikslams skirtas įrankis. Jaunimas ne tik bendrauja ir komunikuoja, bet ir prisigalvoja ar susiorganizuoja įvairių nelabai tinkamų užsiėmimų. Šią sritį mes tikrinamės ir jei pastebėsime kažkokius sisteminius dalykus, be abejo, policija į tai reaguos ir imsis veiksmų.

Mes jau nebesame pirmykštė bendruomenė, kuri viską sprendžia fizinėmis arba griežtomis bausmėmis.

– Ar tai gali būti sisteminis reiškinys?

– Dabar turbūt per anksti apie tai kalbėti. Tai yra vienas dalykas, kuris gali paaiškėti ikiteisminio tyrimo metu. Kitas dalykas, policija proaktyviai domisi šiuo klausimu ir tikimės turėti vienokius ar kitokius rezultatus ateityje.

– Grįžkime prie to, ką jūs pasakojote. Kaip keičiamas paauglių ir vaikų elgesys, jei jie padaro kažką netinkamo? Ar visada pavyksta tai padaryti?

– Tai aš pabandysiu atsakyti iš asmeninės perspektyvos. Aš taip pat turiu tris vaikus ir empiriškai esu įsitikinęs, kad nėra stebuklingo mygtuko, kurį paspaudus vaikas pasikeičia. Labai svarbu, kad policija, atlikusi tyrimą ir perdavusi bylą savivaldybei, krepšinio termainais, kamuolį perduoda kitai institucijai. Aš negaliu objektyviai vertinti, ar ten daroma pakankamai, ar teisingi sprendimai priimami. Tačiau kriminalogija nėra lengvai išsprendžiama sritis. Kiekvienas vaikas, padaręs nusižengimą, turi sulaukti pasekmių. Jei mes jų nebaudžiame, turime sistemingai veikti jų elgesį. Praėjusiais metais tokių vaikų, kuriems buvo taikomos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės, buvo apie 1800. Užpernai skaičius buvo labai panašus. Tas skaičius Lietuvoje išlieka gana panašus. Tačiau pastebėjome, kad panašu, jog savivaldybės nepakankamai deda pastangų, kad vaikų elgesys pasikeistų. Kodėl taip sakau? Nes tie patys vaikai vėl atsiranda policijoje po kurio laiko. Ir tada vėl kreipiamės į savivaldybes, o tai vyksta gana dažnai. Todėl leidžiu sau daryti prielaidą, kad kažkas nepadaroma. Galbūt paslaugų srityje arba elgesio keitimo stadijoje.