Tarp dviejų pasaulių

Lietuvoje musulmonų bendruomenė – nedidelė: oficialiai jų priskaičiuojama keli tūkstančiai. Tačiau už skaičių slypi žmonės su savo gyvenimo istorijomis, kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais. Vieni čia gimė, kiti atkeliavo dėl darbo, studijų ar ieškodami saugumo. Dar viena dalis – lietuviai, išpažįstantys islamą.

„Aš lietuvė. Užaugau prie šios mečetės ir iki šiol priešais gyvenu. Man tai labai artima ir čia būnu beveik kiekvieną dieną, – Fatima-Laurita pasitiko mus prie Kauno mečetės Ramybės parke. – Mano tikėjimas visada buvo toks pats. Būdama katalikė, visada tikėjau vienu Dievu ir nepripažinau Trejybės, nes man tai atrodė nelogiška. Buvau praktikuojanti katalikė. Iki šiol prisimenu „Tėve mūsų“. Kalbėdami šią maldą gali melstis ir musulmonai, nes ja meldžiamasi vienam Dievui. Taigi nėra taip, kad būčiau pakeitusi religiją, pasikeitė tik pavadinimas. Aš išpažįstu vieną Dievą, kuriuo tiki tiek išpažįstantys judaizmą, tiek krikščionybę. Mes, islamo išpažinėjai, tikime, kad Jėzus, ramybė Jam, buvo pranašas. Aš visą laiką tuo tikėjau, taigi nieko nepakeičiau. Kaip tikėjau, taip ir tikiu.“

Kaunietė aiškina ir savo vardo nekeitusi, o tik pridėjusi dar vieną. Fatima-Laurita sako, kad į mečetę susirenkanti bendruomenė yra labai aktyvi, daug lietuvių vyrų. Moterų yra, bet jos dažniausiai negyvena Lietuvoje.

„Gyvenu visiškai taip pat, kaip anksčiau, tik mano apranga kitokia. Jodinėju, sportuoju, plaukioju, keliauju, užsiimu įvairiomis veiklomis, tik rengiuosi šiek tiek kitaip. Šiandien taip apsirengusi, nes man patogu, nereikia sukti galvos, kaip suderinti drabužius. Labai paprasta, kai nereikia galvoti, kaip apsirengti ir derinti drabužių“, – Fatimos-Laritos dėvimas hidžabas ją itin išskiria iš gatvės praeivių.

Daugeliui musulmonių tai ne vien apranga, bet tikėjimo ir tapatybės simbolis. Hidžabas reiškia kuklumą, pagarbą savo tikėjimui ir bendruomenei. Kai kurios moterys jį pasirenka dėl religinių įsitikinimų, kitos – kaip ryšį su savo kultūrinėmis šaknimis ar šeimos tradicijomis.

Hidžabas neretai tampa ir atpažinimo ženklu – jis išskiria iš minios. „Ne kasdien taip rengiuosi. Šis hidžabas yra vientisas. Taip pagal islamą ir turi rengtis moteris. Nebūtinai drabužis turi būti vientisas, bet privalo dengti kūną laisvai, kad nebūtų aptempta“, – paaiškina lietuvė.

Šaknys: A. Beganskas – totorius, tačiau Lietuva yra jo tėvynė – čia jis gimė, čia gimė ir auga jo vaikai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Dienos rutina

Kasdienis musulmono gyvenimas atrodo toks pats kaip ir kitų Lietuvos gyventojų: darbas, mokslai, šeima. Tačiau yra akimirkų, kurios suteikia musulmono kasdienybei savitą ritmą: penkios maldos per dieną, pasninkas ramadano metu, bendri šeimos susibūrimai per didžiąsias šventes.

„Jei norite vienoje vietoje rasti visų tautybių atstovų, atvykite pasimelsti į mečetė penktadienį. Kauno mečetės įstatuose nurodyta, kad čia lankytis ir būti bendruomenės nariais gali Lietuvos piliečiai arba nuolat gyvenantys Lietuvoje. Musulmonų Lietuvoje daugėja ir tai matoma iš į mečetę ateinančių skaičių. Penktadieniais čia apsilanko apie 1,5 tūkst. tikinčiųjų“, – mečetės duris atveria Lietuvos musulmonų religinių bendruomenių tarybos muftijus Aleksandras Beganskas.

Paklaustas, kodėl būtent penktadienį čia galime rasti tokią tautų įvairovę, A. Beganskas paaiškina, kad penktadienį musulmonams vyrams būtina melstis mečetėje, kitomis dienomis tuos penkis kartus melstis galima bet kur.

Moterims melstis mečetėje taip pat sudaromos sąlygos, tačiau jos meldžiasi atskirai nuo vyrų – mečetės balkone. Be to, penktadienį joms melstis mečetėje neprivaloma.

„Yra žmonių, kurie laiko save musulmonais, bet nesimeldžia penkis kartus per dieną. Musulmonas turi melstis. Jei to nedaro šiandien, bet tiki, kad darys ateityje, tuomet gerai, bet jei tokios intencijos nėra, jis – ne musulmonas“, – gana kategorišką buvimo musulmonu kriterijų pateikė muftijus.

Musulmonai tiki, kad Alachas yra vienintelis Dievas ir pripažįsta pranašą Mahometą, kuris laikomas paskutiniu Dievo pasiuntiniu. Islamo stuburas yra tikėjimo liudijimas (šahada) – „Nėra dievo, tik Alachas, o Mahometas – jo pasiuntinys“; malda (salatas) atliekama penkis kartus per dieną tam tikromis ritualinėmis pozomis; zakatas (geradariškumo mokestis) – dalijimasis turtais su stokojančiais; ramadano pasninkas (saumas) – pasninkavimas mėnesį nuo aušros iki sutemų ir hadžas – bent kartą gyvenime, jei įmanoma, piligrimystė į Meką.

Kiekvieno svajonė

Hadžas – vienas iš penkių islamo pagrindų, reikšmingiausia piligrimystė musulmono gyvenime. Bent kartą gyvenime kiekvienas tikintysis, jei tik turi galimybių ir sveikatos, stengiasi nuvykti į Meką – šventąją islamo vietą. Ši kelionė – ne tik fizinis išbandymas, bet ir dvasinė kelionė, stiprinanti tikėjimą, bendruomeniškumą ir atsidavimą Dievui. Hadžo metu musulmonai atlieka tam tikras ritualines apeigas, kurios primena pranašo Abraomo ištikimybę ir paklusnumą.

Nors Lietuvoje tik mažuma musulmonų įvykdo šią piligrimystės misiją, ji yra visos bendruomenės didelė svajonė ir tikėjimo išraiška. „Dar nesu nė karto buvusi. Kartais būna galimybė tiems, kurie atsivertė į islamą, kartą gyvenime nemokamai nuvykti. Tad galimybė yra, bet kol kas dar nebuvau, – sako Fatima-Laurita. – Tiesiog taip susiklostė. Dabar ribotam skaičiui asmenų skiriamas finansavimas kelionei, todėl manau, kad turi vykti tie, kurie iš tikrųjų nori ir neturi finansinių galimybių nuvykti.“

Muftijus A. Beganskas taip pat svajoja apie kelionę į Meką. Jis buvo su žmona, tačiau ne tuo ypatinguoju laikotarpiu, tad keliavo į mažesnę piligriminę kelionę – Umrą. „Kelionė kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Privaloma kartą gyvenime, bet tik tiems, kurie turi finansinių galimybių, sveikatos. Sunki kelionė, bet jei jau nuvykstate, nebejaučiate nei sunkumų, nei karščio melsdamiesi, ir mintys būna kitokios. Nuostabus dalykas nuvažiuoti į tą vietą. Toks geras jausmas, širdyje – taika ir ramybė. Nuo viso to esi euforijoje“, – šypsosi muftijus.

Mekoje musulmonas išgyvena nepakartojamą dvasinę kelionę: čia jis susijungia su milijonais tikinčiųjų iš viso pasaulio, kartu atlieka ritualus, kurie primena ištikimybę Dievui. Piligrimystė – ne tik fizinis iššūkis, bet ir vidinė transformacija, atleidimo, nuolankumo ir atsinaujinimo laikas.

Musulmonai sako, kad hadžo metu laikas tarsi sustoja – žmogus jaučia ne tik asmeninį ryšį su Dievu, bet ir visuotinio tikėjimo bendrumą, kuris įkvepia naujai gyventi ir įtvirtina tikėjimą.

Pasirinkimas: islamą išpažįstanti lietuvė Fatima-Laurita sako gyvenanti visiškai taip, kaip anksčiau, tik jos apranga kitokia. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pažintinė ekskursija

Grįžkime į Kauno mečetę Ramybės parke. Šiandien jos durys – atviros visiems. Jei gerų norų ar smalsumo vedami norėtumėte užeiti vidun, labai tikėtina, kad nebūtumėte išprašyti. Tereikėtų laikytis mečetėje galiojančios tvarkos: nusiauti batus, o moterims – užsidengti atviras kūno vietas ir plaukus.

„Ši vieta skirta ne tik melstis, čia vyksta bendruomenės susitikimai. Mečetė atvira visiems, gali ateiti ir ne musulmonai, gali ateiti ir visai netikintys. Visi gali ateiti, užduoti klausimų apie islamą. Net jei reikia pagalbos, pagal galimybes padedame. Nesvarbu, ar to prašytų musulmonas, ar ne“, – tvirtina muftijus A. Beganskas.

Mečetė veikia kasdien, meldžiamasi penkis kartus per dieną. Apačioje – vyrai, viršuje – moterys. Priekinėje sienoje įrengtas mihrabas – panašiai kaip krikščionių altorius. Anot muftijaus, jis neprivalomas, tačiau yra kaip meninė dekoracija. Tai vieta, kur stovi imamas-vedlys,  rodantis žmonėms pavyzdį – kartu su visais besimeldžiantis ir vadovaujantis maldai.

Labai svarbi yra mihrabo kryptis – ji turi būti tiesiai į Mekos pusę. Imamas stovi nugara į kitus besimeldžiančius, veidu į Meką. Mihrabas, kaip meno kūrinys, dekoruotas medžio raižiniais, citatomis iš Korano, tačiau tokios dekoracijos, anot muftijaus, mečetėje nebūtinos, nes kartais žmonės per daug prisiriša prie detalių ir labiau ima garbinti jas, o mažiau Dievą.

„Nėra Dievo, išskyrus vienintelį Dievą“ – čia tik kelias, kuriuo mes galime priartėti prie tikrojo Dievo, prie tikrojo pagalbininko, prie to, kuris suteikia gyvybę, bet gali ir atimti, prie to, kuris gali apsaugoti, nes niekas žemėje be jo žinios negali vykti, net gryno oro negalime įkvėpti be jo žinios. Ar mes galime padaryti, kad mūsų širdis sustotų plakti? Ar mes galime padaryti, kad ore būtų deguonies? Tai tik iliuzija, kad mes ką nors galime, nes niekas nevyksta be Dievo žinios, leidimo – įkvėpti, mylėti“, – sako A. Beganskas.

Priekinės sienos šone yra minbaras. Tai vieta sakyti pamokslą. Imamas palypėja kelis laiptelius aukštyn ir kalba čia susirinkusiai musulmonų bendruomenei – skelbia aktualijas; tai gali būti religiniai pranešimai ar pasidalijimai naujausiomis žiniomis iš pasaulio.

Bokštelis virš laiptelių taip pat yra tik dekoracija. Anot muftijaus, pranašas Mahometas stovėjo pasilypėjęs tik ant laiptų: „Pagražinimai atsirado vėliau. Pirmoje mečetėje nebuvo jokių pagražinimų, kilimų. Buvo tik asla kaip mūsų senuosiuose kaimuose Lietuvoje. Štai net ir šviestuvas kabo vietoj kadaise buvusios žvakės.“

Mečetės architektūra gerokai skiriasi nuo mums įprastos bažnyčios architektūros – pailgo ir aukštomis lubomis pastato. A. Beganskas aiškina, kad mečetės architektūrai įtaką darė siekis, kad kuo daugiau žmonių tilptų melstis į pirmą eilę už vedlio, todėl mečetės yra plačios. Pirmoji eilė – garbinga ir visi musulmonai nori stovėti joje. Stovėjimas pirmoje eilėje rodo ir tai, kad tas musulmonas labiau rūpinosi savo malda Dievui, anksčiau atėjo į mečetę, atsistojo pirmas ir už pastangas gauna didesnį apdovanojimą.

Dievo namai visiems

Arabų šalyse esame girdėję arba filmuose matę, kai iš mečečių minaretų sklinda garsiai skaitomos maldos žodžiai. Kauno mečetės minaretas yra vienas iš dviejų Lietuvoje. Jis pastatytas kartu su mečete, yra keturkampis, siaurėja į viršų ir stovi pastato kampe – atspindi islamo architektūros bruožus.

Parodykite man skirtumą tarp totoriaus musulmono ir lietuvio musulmono. Skirtumo nėra, visi vienodai musulmonai.

Tačiau iš minareto nesklinda maldos žodžiai, kuriais paprastai musulmonai kviečiami melstis. „Anksčiau ir šioje mečetėje kvietimas skambėdavo iš minareto. Dabar irgi kviečiama melstis, tik negarsiai. Kaimynai, praeiviai kartais ne taip supranta. Nors čia panašiai kaip katalikų bažnyčios į Šv. mišias kviesdavo varpais. Mes skaitome kvietimą, bet jau mečetės viduje ir ne taip garsiai“, – paaiškino A. Beganskas.

Dar vieno vaizdo, kuris įprastas islamo šalyse, kai gatvėje ant kilimėlių meldžiasi musulmonai, Lietuvoje nematyti. Muftijus paaiškino, kad jų religijoje melstis turi taip, kad netrukdytum kitiems: „Pagal islamą mums draudžiama melstis ten, kur trukdytume kitiems žmonėms.“

Daugiau nei 85 proc. pasaulio musulmonų (jų iš viso yra 1,5 mlrd.) yra sunitai. Jie gyvena arabų pasaulyje, taip pat tokiose šalyse kaip Turkija, Indija, Pakistanas, Bangladešas, Malaizija ir Indonezija. Irane, Irake ir Bahreine daugumą sudaro šiitai.

Sunitų ir šiitų islamo kryptys apima platų doktrinų, nuomonių ir mokyklų spektrą. Krypčių atstovai sutaria dėl nemažos dalies islamo aspektų, tačiau yra ir reikšmingų skirtumų. Lietuvoje daugiausia gyvena sunitai, nors yra nedidelė dalis ir šiitų.

„Islame nėra sąvokos kaip sunitai ir šiitai. Pas mus yra taip: arba musulmonas, arba ne musulmonas. Šiitai labiau siejami su politika. Irake buvo politinė partija, kurios atšaka tapo religinė, – aiškina A. Beganskas. – Pagal mūsų tikėjimą, tas, kas išpažįsta vieną Dievą, kas pripažįsta visus pranašus, tarp jų ir Jėzų, Abraomą, Mozę, Nojų ir kitus, tas, kuris tiki, kad yra angelas, kad buvo siųstos šventos knygos, tiki likimu, Teismo diena, pragaru ir rojumi, yra musulmonas. Tokių kaip sunitai ir šiitai Pranašo laikais nebuvo.“

A. Beganskas neneigia, kas radikaliai nusiteikę šiitai nenori kartu su sunitais melstis, bet praktiškai šiitai ir sunitai bent jau Lietuvoje gali melstis kartu. „Buvo keli atvejai, kai šiitai nenorėjo kartu su mumis melstis. Sutarėme, kad jie ateis melstis, kai mes baigsime savo maldą. Mečetė yra Dievo namai. Aš negaliu jiems uždrausti čia melstis“, – muftijus tikina apsiribojęs diskusija su šiitais, o konfliktų pavykę išvengti.

A. Beganskas pripažino, kad nedidelių skirtumų yra sunitų ir šiitų Korano aiškinime: „Šiitai labiau linkę ne prie Korano, o prie savo mokytojo. Jie remiasi savo mokytojo aiškinimu.“

Paskirtis: mečetė skirta ne tik melstis, bet ir musulmonų bendruomenės susitikimams. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Totorių tėvynė

Dar viena detalė – musulmonų skaičius auga visame pasaulyje, ne išimtis – ir Lietuva. Dažniausiai skelbiama, kad musulmonų Lietuvoje padaugėjo dėl imigrantų ir čia atvykstančių studijuoti jaunų žmonių. Tačiau realybė šiek tiek kitokia.

„Taip, mes neneigiame, kad ypač Kaune studijuoja daug musulmonų studentų, tačiau didėja ir lietuvių, išpažįstančių islamą, skaičius. Taip pat daug Lietuvoje gyvenančių lenkų, ukrainiečių, romų išpažįsta islamą. Nepalyginsi, kaip buvo prieš 20 metų, – šiandien islamą išpažįstančių kitataučių skaičiai labai sparčiai auga“, – realybe, o ne statistika rėmėsi A. Beganskas.

Prieš keletą metų, artėjant Tarptautinei rasinės diskriminacijos panaikinimo dienai, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius ir nevyriausybinė organizacija „Diversity Development Group“ pristatė gyventojų apklausos, atliktos 2023 m. lapkritį, duomenis. Buvo siekta ištirti lietuvių nuostatas įvairių socialinių, etninių, religinių ir migrantų grupių atžvilgiu. Su musulmonais kaimynystėje nenorėtų gyventi net 47 proc. apklaustųjų. 2022 m. šis skaičius buvo gerokai mažesnis – tuomet nenorintys gyventi musulmonų kaimynystėje teigė 33,9 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų.

„Aš esu totorius. Parodykite man skirtumą tarp totoriaus musulmono ir lietuvio musulmono. Skirtumo nėra, visi vienodai musulmonai. Tais laikais, kai buvo statomos mečetės, lietuviai padėdavo totoriams iš pagarbos. Totoriai į Lietuvą atvyko padėti lietuviams. Kad ir kaip  skambėtų, bet galima sakyti ir taip, kad mes, totoriai musulmonai, padėjome lietuviams gintis nuo krikščionių, – istorinius niuansus mini muftijus. – Aš visada Lietuvą laikiau savo tėvyne, kitos tėvynės neturiu. Turiu vieną pilietybę, čia gimiau ir mano vaikai čia gimė. Apie totorius musulmonus taip galiu pasakyti taip: jei mes – draugai, geresnio draugo jūs nerasite, bet jei mes – priešai, aršesnio priešo jūs irgi nerasite. Jei reikės kariauti, jei kas nors puls Lietuvą, mes ir vėl ją ginsime, nes čia mūsų tėvynė.“

Prisitaikymas: iš Kauno mečetės minareto nesklinda kvietimas melstis. 

Kauno mečetė

Skaičiuojama, kad totoriai nuo XIV a. apsigyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dabartiniame Totorių skvere jie turėjo medinę mečetę, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m. žiemą buvo sudeginta. Nuo to laiko totoriai neturėjo bendrų maldos namų.

1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą buvo įsteigtos Kauno senosios kapinės. Jose proporcingai pagal to meto gyventojų etninę ir religinę priklausomybę buvo suskirstyti atitinkami sklypai: Katalikų bažnyčiai, liuteronams, Stačiatikių bažnyčiai ir musulmonams.

Kai kapinės buvo paskirstytos, vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos „Turkiškos kepyklos“ Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą statyti mečetę musulmonams skirtoje kapinių teritorijoje. 1906 m. jis pastatė medinę mečetę Kauno senųjų kapinių komplekse.

1930 m. Kaunas minėjo jubiliejų – Vytauto Didžiojo mirties metines. Vyriausybė ruošėsi paminėti šiuos metus ne tik gausiais renginiais, bet ir naujomis statybomis. Kaip rašoma to meto spaudoje, Kauno tikintieji – jų buvo apie 50 šeimynų – valdžios padedami, pastatė šią naują mečetę. Mečetė, savotiškas paminklas Vytauto Didžiojo laikais į Lietuvą atsikrausčiusiems totoriams, išsiskyrė kaip vienintelis sakralinio pobūdžio statinys laikinojoje sostinėje, skirtas šiai datai pažymėti. Projektuoti Kauno mečetę pasirinkti architektai Adolfas Netyksa ir Vaclovas Michnevičius. Taip iškilo vienintelė mūrinė mečetė Lietuvoje, Kauno tarpukario sumodernintų rytietiškų formų architektūros statinys. Mečetės statyba truko kelerius metus. Ji atidaryta Žalgirio mūšio minėjimo dieną – 1933 m. liepos 15 d.

Mečetė veikė iki 1946 m., vėliau buvo nusavinta tuometės Kauno miesto valdžios, vykdant SSRS komunistų partijos įsakymą. Taip Kauno musulmonų bendruomenė buvo visiškai suardyta. Sovietų laikais maldos namų paskirtis buvo pakeista: joje veikė cirkas. 1959 m. visos Kauno senosios kapinės buvo panaikintos ir vietoj jų įsteigtas Ramybės parkas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mečetė ir kiti statiniai buvo perduoti Kauno musulmonų bendruomenei. Tais pačiais metais įvyko pirmosios religinės bendruomenės pamaldos. Mečetės atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos ir Kauno miesto valdžios atstovai, Lenkijos ir Baltarusijos totorių delegacijos, musulmonų atstovai iš užsienio šalių (Anglijos, Rumunijos, Turkijos, Saudo Arabijos). Iškilmes filmavo Saudo Arabijos televizija.

Taigi nuo pat nepriklausomybės laikų Kauno miesto musulmonų religinė bendruomenė saugo ir prižiūri mečetę, joje visada vyksta šventinės maldos (penktadieniais ir per dvi didžiąsias šventes), o įprastomis dienomis durys atviros visiems lankytojams. Bendruomenė toliau saugo totorių protėvių palikimą, paveldą ir tęsia jų tradicijas. Visoje mečetės teritorijoje pagal islamo (musulmonų sunitų) religinius kanonus yra draudžiama vedžioti šunis, niokoti augalus, šiukšlinti ir triukšmauti. Tai sakralinė vieta, skirta meditacijai ir šeimų poilsiui.