– Esi kino kritikas, taip pat dirbi visu etatu reklamos agentūroje. Išduok savo paslaptį, kaip parašyti solidžios apimties romaną, kai tarsi ir nėra laisvo laiko? Kokių strategijų turėjai kurdamas šią knygą?

– Keltis 6 val. ryto. Štai ir visa mano paslapčių aibė.

Taip, rasti laiko rašymui nelengva. Būna, klausi savęs: kam? Juolab kad veiklos atsiperkamumas pajamas dalijant iš paskirto laiko yra blogesnis nei tragiškas. Mano atsakymas sau į tą „kam“ yra noras žaisti. Tai yra proga sukurti ką nors sau gražaus, paveikaus ar juokingo. Be jokio antrinio tikslo, sukurti tik tam, kad būtų sukurta. Vaikystėje sukurti vien dėl sukūrimo yra lengviausias dalykas pasaulyje, suaugus tampa beveik nebeįmanoma.

Kai apie tai pagalvoju, atrodo, sunkiau neberašyti. Keltis 6 val. ryto nėra smagu. Dar nesmagiau būtų viską daryti dėl ko nors kito, vien didinti kokių nors produktų pardavimą ar gerinti įvaizdį. Reikia atsitverti kiemelį ir sau.

– Ar seki lietuvių literatūros naujienas? Kokias pastarojo meto tendencijas pastebi? Kokie autoriai tau patinka?

–Asmeniniame mano sąraše nepralenkiami du vardai: Rimantas Kmita ir Vidas Morkūnas. Vargu, ar kada rašysiu taip grakščiai, kaip jie.

Apskritai lietuvių literatūra labai mėgsta jausti ir reflektuoti, bet nelabai mėgsta pasakoti. Ko gero, visuomet buvome eseistų šalis. Šiandienos mada yra autofikcija. Man tai nelabai artima. Netgi sutikčiau su Olgos Tokarczuk baime, išsakyta „Jautriojo pasakotojo“ puslapiuose, kad pamažu jau nebemokame atskirti savęs nuo kūrinio. Be abejo, tokios literatūros reikia. Tačiau tikrai ne mažiau reikia ir pasakojamosios literatūros, kuriančios savo pasaulį, kalbančios įvykiais ir konfliktais.

– Papasakok apie įkvėpimo šaltinius. Kokios knygos, filmai ir muzika sukosi tavo galvoje, kai rašei „Katastrofą“?

– Visuomet mėgau knygas ir filmus apie ateivius, bet dažniausiai labiau pradžias negu vidurius ar pabaigas. Ta nežinia, kai jauti – atskrenda! – intrigavo stipriau negu bet koks tolesnis išrišimas. Pats klausimas, kaip susikalbėti, kai kita pusė yra nepalyginamai kitokia, nagrinėjamas puikioje Tedo Chiango novelėje „Tavo gyvenimo istorija“ (Story of Your Life) ir iš jos sukurtame (ne tokiame puikiame) filme „Atvykimas“ (Arrival).

Didžiulę įtaką mintims apie susidūrimą su Kitu padarė Jonathano Glazerio „Po oda“ (Under the Skin) – filmas apie ateivio bandymą pažinti žmones.

Idėjinis knygos įkvėpėjas yra Markas Fisheris ir jo „Kapitalistinis realizmas“ – idėja apie kapitalistinę rinką, kuri nebeleidžia net įsivaizduoti realių alternatyvų. Tarsi želė sistema absorbuoja bet kokią savo pačios alternatyvą ir galiausiai ją perparduoda mums kaip prekę.

Sunku net rasti pavyzdžių meninių judėjimų, kurie šiame amžiuje būtų perplėšę normos ribas. Anksčiau per keletą dešimtmečių muzika ar kinas pasikeisdavo tiek, kad vyresnei kartai naujovės jau atrodė tarsi triukšmas, beprotystė, nebe menas. Kokia yra mūsų laikų naujovė? Jaunimo vakarėlių muzika – tokia pati, o dažnai ir lygiai tokia pati, kurios vidurinėje mokykloje klausiau aš. Vadiname tai nostalgija, bet tai šis tas blogesnio, amžinas cikliškumas, negebėjimas išvirsti iš seno į naują.

Ką tokiame kontekste pakeičia nesuvokiamai kitokia naujovė? Tokia, kurią pasiūlys ateiviai?

– Kokią reikšmę romane turi ateiviai ir kodėl jie katiniški?

– Ateiviai yra kažkas radikaliai kito. Tas, kuris akivaizdžiai ir nepalyginamai svetimas man, bet su kuriuo turiu skaitytis (to šiaip jau žmogus su nepanašiais į save nedaro, paklauskite visų išnykusių gyvybės formų). Ateivis yra būtinybė susitaikyti su pokyčiu, kurio negali iš anksto nuspėti.

Ateiviai romane pavadinami katiniečiais, nes jų signale žmonijai girdima kažkas panašaus į kniaukimą. Toks sugretinimas – bandymas pritraukti kitą prie savęs, padaryti jį bent truputį lengviau suvokiamą sau. Kai tampa lengviau suvokiami, padarai gali būti interpretuojami. Kai aiškios jų interpretacijos – galima su jomis pasiginčyti.

– Ar išsyk žinojai, kad tekste bus ir humoro? Kokia scena ar situacija tau šiame romane pačiam atrodė šmaikščiausia? Na, kurią vietą rašydamas labiausiai linksminaisi?

Vis dėlto, ar neatrodo daug labiau tikėtina, kad mes, žmonija, kontaktą sugadintume daug anksčiau, negu realiai akis į akį susitiktume su ateiviais?

– Vien premisa, kad žmogus dirba sau kasdienius darbelius, svajoja, kas valgykloje dienos pietums, o staiga, pasirodo, atskrenda ateiviai, man tokia juokinga. Kam nėra tekę darbe apsimesti, kad puikiai susigaudo situacijoje, kai neturi žalio supratimo? Čia tas pats, tik tas žalias supratimas skrenda kažkur kosmose, galbūt su ginklais, prieš kuriuos mūsų atominės bombos atrodys kaip mėtiniai saldainiai. O kažkam šis klausimas bus eilinis darbotvarkės reikalas.

Dažniausiai pasakojimuose apie ateivius jie taip tiesiog atskrenda ir tada jau karas arba taika. Vis dėlto, ar neatrodo daug labiau tikėtina, kad mes, žmonija, kontaktą sugadintume daug anksčiau, negu realiai akis į akį susitiktume su ateiviais? Įsivaizduokite, kaip kur kas labiau už mus pažengusi gyvybės forma mums paskambina ir atsiliepia Donaldas Trumpas. Tai niekaip negalėtų baigtis paprasčiausiu karo arba taikos paskelbimu. Nutiktų kas nors nepalyginamai keistesnio.

– Veiksmas vyksta konkrečiai neįvardytoje erdvėje. Kodėl?

– „Katastrofa“ norėjau satyros nesusiaurinti iki tiesioginio atvaizdo. Kiek mes juokiamės iš D. Trumpo ir kiek dalijamės perspėjimais apie klimato kaitą, tiek visi bandymai geriausiu atveju nepavyksta, o galbūt netgi pakenkia. Idealus pavyzdys yra šiaip jau tarsi neblogu filmu galėjęs virsti „Don’t Look Up“. Jame bandoma dar paaštrinti jau ir taip neįmanomai aštrias pozicijas. Viskas tampa tiesmuka ir akivaizdu. Tokia satyra niekaip negali perkalbėti.

Darau prielaidą, kad satyra gali atgyti ne didinant ir pabrėžiant ryškiausius visuomenės aspektus, o juos sukeistinant, įvelkant į neatpažįstamą kontekstą.

Todėl šis pasaulis yra artimas, bet ne mūsiškis. Jis neapibrėžia, kad tai Lietuvos ar kurios nors vienos šalies problema, nes taip nėra. Joje aprašomos problemos neprasidėjo vakar, nesibaigs rytoj. Viliuosi skaitytoją priversti mąstyti apie jas, o ne ieškoti tiesioginių paralelių su realybe.

– Kaip atsirado pagrindinės veikėjos Oonos personažas? Kokiai idėjai ji atstovauja?

– Kūrinys gimsta, bent jau man, radus kelias idėjas, kurios kaip tektoninės plokštės susijungia į vieną pasaulį. Oona yra viena šių nepajudinamų dalių. Ateiviai – kita.

Oona gimsta iš klausimo, kuris, neslėpsiu, graužia ir mane. Kaip paaiškinti būsimai kartai, savo vaikams ar jų vaikams, kad puikiai žinojome apie klimato kaitą ir tai mums vis tiek netapo prioritetu. Neturime pasiteisinimo, neva nepagalvojome – su tokiu informacijos kiekiu net labai stengiantis apie klimato kaitą negali nesužinoti. Jie, ateities žmonės, žinos, kad mes buvome paskutiniai, dar galėję spėti kažką pakeisti. Ir to nepadarėme. Tas didis noras nenuvilti ateities yra Oonos variklis.

Ateivių idėjai kaip tik reikėjo tėvystės motyvo – vaikas herojui ir suteikia motyvaciją, ir vėliau turi perimti dalį veiksmo. Pirmus skyrius parašiau su protagonistu tėčiu, bet šis ten nederėjo. „Katastrofai“ reikėjo moters.

Jie, ateities žmonės, žinos, kad mes buvome paskutiniai, dar galėję spėti kažką pakeisti. Ir to nepadarėme. Tas didis noras nenuvilti ateities yra Oonos variklis.

– Kaip dėl blogiuko Aldous?

– Aldous – oportunistas. Aldous nuosekliai siekia kuo labiau didinti savo laimę.

Oportunistiniai personažai, pavyzdžiui, žemaitaičiai, daro tik tai, kas padeda kilti, ir jų nekankina tokios kategorijos kaip etika ar moralė. Tai, viena vertus, gerai, nes oportunistui tu nepatinki tik tol, kol kliudai. Kita vertus, galingas oportunistas yra blogiausia, kas gali nutikti, nes su bet kokia ideologija galima ginčytis, ją paneigti. Kaip paneigti oportunizmą? Niekaip. Jei visas pasaulis man dzin – nieko jūs su manimi nepadarysite, niekaip manęs neperkalbėsite.

Aldous yra paprasčiausias knygos elementas. Jis visuomet ieško, kaip vandenį paversti vynu, vieną monetą trimis. Ko jau ko, o Aldous mumyse netrūksta.

– Kurias scenas aprašyti buvo sunkiausia?

– Sunkiausia – įpinti į knygos fabulą moralę. Noriu, kad knyga turėtų stuburą, ne tik šaipytųsi iš pasaulio, bet ir siūlytų bent apytikrę kryptį tolyn. Tai nelengva parašyti nenuskambant kaip pamokslautojui.

Apskritai moraliniai klausimai literatūroje atrodo nemadingi, lyg vien apie juos šnekėti jau reikštų tam tikrą pasenimą. Tarsi kalbėti apie egzistencinius sunkumus, oi, kaip čia aš mąstau apie pasaulį, koks aš vienišas, tai prasminga ir svarbu, o kalbėti apie kitokį santykį su aplinka, apie politiką – ne. Nors rasti naujų būdų kalbėti apie moralę mums yra gyvybiškai svarbu.

Kontekste karo, demokratijos krizių ir klimato kaitos menas turi rasti būdų, kaip problemoms suteikti emocinį svorį. Nepainioti meno ar sporto su politika – prabanga, kurios šiandien neturėtume sau leisti.

– Ko palinkėtum būsimiems savo knygos skaitytojams?

– Šuolio. „Katastrofa“ nori būti savimi. Jos humoras, kartais net jos siužetas, gali pasirodyti netvarkingai ar nedailiai. Jos apibūdinamas pasaulis – per tolimas. „Katastrofa“ nori būti savimi. Ji jums gali nepatikti. Tačiau leiskime jai pabandyti.