Norint ką nors pasiekti politikoje (tiek vidaus, tiek užsienio), būtina užsitarnauti visokeriopą partnerių, sąjungininkų ir netgi priešų pagarbą, mat tik tada su politiku bus kalbama rimtai.

Itin svarbų vaidmenį pagarbos klausimas vaidina bendraujant su įvairiausiais niekšais, despotais ir autoritarinių bei totalitarinių valstybių atstovais.

„Tironai niekina nuolaidžiautojus. Kartą po oficialios ceremonijos Baltuosiuose rūmuose, įvykusios 1978 m. balandžio 12 d., važiavau viename automobilyje su Ceausescu. Paėmęs butelį alkoholio jis apsišlakstė veidą, Ovaliajame kabinete draugiškai išbučiuotą prezidento Carterio. „Menkysta“, bjaurėdamasis švokštelėjo Ceausescu“, – pasakojama Iono Mihai’aus Pacepos (1928–2021) ir Ronaldo J. Rychlako (1957) knygoje „Dezinformacija“ (2013).

Autoritarai ir kitų rūšių despotai niekina silpnumą, bailumą, valios, ryžto ir principingumo stoką, tad kiekvienas žmogus, kalbantis, kad nereikia pykdyti Rusijos, arba suokiantis apie būtinybę pagerinti santykius su Kinijos Liaudies Respublika ar Baltarusija, kinų bei rusų akyse tėra menkysta, kurį bus galima už grašius tąsyti kaip skudurą.

Daugiau nei du dešimtmečius Kremliuje karaliaujantis Vovočka (1952) niekino, niekina ir niekins visus Prancūzijos prezidentus, Italijos lyderius bei Vokietijos kanclerius, mat jie, viešai kalbėdami apie demokratiją ir žmogaus teises, pardavė už naftą ir dujas Čečėniją, Gruziją bei Ukrainą.

Kremliaus režimo atstovai dažniausiai su šiais politikais draugiškai kalbasi ir palaiko pragmatinius, abipusę materialinę naudą teikiančius santykius, tačiau tuo pat metu jiems jaučia vien panieką, o štai ukrainiečius bei juos palaikančius žmones gerbia.

Ukrainos žmonės nepabūgo karo baisybių ir atsisakė pasitikti atėjūnus su gėlėmis. Lenkija, Baltijos valstybės, JAV, JK ir kitos taip pat neišsigando nei ekonominių problemų, kurias galėtų sukelti konfrontacija su Kremliumi, nei viešų bauginimų.

Šiuo metu Kremlius siekia Ukrainoje nužudyti kuo daugiau žmonių ir sugriauti kuo daugiau pastatų, veikiausiai ruošiasi naujam galingam puolimui, tačiau nereikia nė abejoti, kad botokso pritvinkusioje Vovos širdelėje tūno pati giliausia pagarba, kokią tik galima jausti priešams.

Vagys ir žudikai gerbia kitus vagis ir žudikus. Žiaurumo ir klastos panaudoti nebijantis politikas gali būti tikras, kad kolegos iš autoritarinių valstybių visada į jį žiūrės rimtai. Viešumoje jie ant jo los, taip pat jie bandys prieš jį nukreipti pasaulinę bendruomenę ir visaip kitaip sieks jam pakenkti, tačiau tuo pat metu visada žiūrės į jį kaip į asmenį, į kurio nuomonę verta įsiklausyti.

Kinijos Liaudies Respublika, Kremlius, Iranas ir Šiaurės Korėja bijo Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir jų sąjungininkių, o Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos nebijo ir negerbia. Taip pat galima nė neabejoti, kad visi musulmonų politikai (ypač tų valstybių, kurios su Izraeliu turėjo kariauti) itin gerbia žydus.

Rusijos ir kitų autoritarinių valstybių vadovai neretai viešai spjaudo ant savo varžovų ir jiems grasina, tačiau tiek Vovočka, tiek „tovarišč“ Xi (1953) puikiai žino, kad tiesioginė konfrontacija su konkurentais gali būti lemtinga.

Taip pat nereikia pamiršti, kad viešu spjaudymusi, grasinimais, šokiruojančiu elgesiu bei nepagarbiu kalbėjimu dažniausiai siekiama išbandyti potencialų varžovą, jo charakterį ir nustatyti kantrybės ribas (kiek jis leidžia lipti kitiems jam ant galvos).

Jeigu politikas, susidūręs su iššūkiais, pademonstruoja valią, ryžtą ir principingumą, jo varžovai kelia prielaidas, kad su juo reikės rimtai padirbėti, o jeigu politikas greitai palūžta, parsiduoda už pinigus arba, pataikaudamas rinkėjams, pradeda kalbėti apie taiką bei būtinybę susitarti, tada varžovams pradeda pirštis mintis, kad jis – skuduras.

Ar tai reiškia, kad pagarbą galima pasiekti vien smurtu ir grubia fizine jėga? Nebūtinai. Pelnyti pagarbą galima ir kitaip, netgi kai jus muša ir kankina. Jeigu jūs ir toliau po daugelį dienų trukusio pažeminimo vis tiek oriai laikysitės savo, priešas jus anksčiau ar vėliau pradės gerbti, o jeigu dar būsite pasiryžęs paaukoti dėl kilnaus tikslo ir savo artimuosius, jūsų kankintojas nebeturės jokių kozirių.

„Putin respect Chodorkovsky as a rival, because Putin and Chodorkovsky are both very strong“ (liet. Vovočka gerbia Mišą kaip varžovą, nes tiek Vova, tiek Michailas – labai stiprūs)“, – tvirtino kažin kokia poniutė dokumentinio filmo „Pilietis K“ (Citizen, K, 2019) reklaminiame vaizdo klipe.

Galima neabejoti, kad bene didžiausios Vovočkos pagarbos nusipelnė Aleksandras V. Litvinenko (1962–2006), Ana S. Politkovskaja (1958–2006), Borisas J. Nemcovas (1959–2015) ir kiti paslaptingomis aplinkybėmis žuvę asmenys, kurių baigties ištakų paieškos norom nenorom veda prie Kremliaus. Šie žmonės ne vien garsiai pliurpė apie laisvę, demokratiją ir žmogaus teises. Jie išdrįso Rusijos režimui mesti iššūkį ir, rizikuodami savo artimųjų gyvybėmis, už tai sumokėjo didžiausią kainą.

Savo baudžiauninkų bei pakalikų Kremliaus šeimininkas negerbia – jie jam tėra nevykėliai, patrankų mėsa arba įrankiai tikslams pasiekti.