Vietnamo karas

Daugeliui kairiųjų intelektualų ir progresyviųjų jaunuolių XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia buvo itin niūrus ir slegiantis metas. Prabangius kostiumus dėvėję dėdės visiškai pažabojo ir į tradicinę popkultūrą integravo vyraujančioms normoms iššūkį bandžiusią mesti kontrkultūrą, visuomenės susidomėjimas haliucinogenais ir Vietnamo karu vis labiau blėso, Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968), Robertas Francis Kennedy‘s (1925–1968) ir gibonas Ernesto (1928–1967) buvo nužudyti, už abstrakčią taiką agituojantis ir prieš JAV užsienio politiką nukreiptas pacifistinis judėjimas greitai išsikvėpė, o lizergo rūgšties dietilamidą vakarėliuose vis dažniau keisdavo kokainas.

Išgirdę apie Vietnamo karą, sotūs kairieji intelektualai dažnai nubraukia ašarą. Pasak jų, tai – įrodymas, koks yra blogas kapitalizmas, demokratija, JAV ir Vakarai apskritai. Jiems pritariantys putinofilai dar prideda, jog būtent dėl JAV nuodėmių Vietname būtina ignoruoti Kremliaus agresiją prieš Čečėniją, Moldovą, Gruziją ir Ukrainą. Vis dėlto laikas gerai išblaivo net itin demagogijos pažeistas smegenis.