Menininko profesija šių dienų Lietuvoje vis dar išlieka viena neaiškiausių. Visuomenė kūrėjus mato tik per kūrybos vakarus, atidarant parodas ar kitomis oficialiomis progomis. Apie menininkų kasdienybę mąstyti nesame pratę – menininkas yra toks asmuo, kuris kasdieniame socialiniame gyvenime dažniausiai nedalyvauja. Taisyklė paprasta: jei esi nematomas, nepastebimas – vadinasi, tavęs lyg ir nėra.
Vis dėlto vienu atveju ekonomistai, teisininkai ar techninį išsilavinimą įgiję žmonės meno kūrėjus linkę prisiminti. Viešajame gyvenime periodiškai pasirodo oficialių ar pusiau oficialių pareiškimų, pasvarstymų apie dvejopą menininko vaidmenį: prisitaikėlio arba dykaduonio. Nenustebinsiu pasakydamas, kad tokie vertinimai susiję su nesena sovietine tikrove, kurioje rašytojas, dailininkas ar muzikantas, kompozitorius turėjo tik vieną galimybę rinktis: ar tapti oficioziniu "dvaro" veikėju, ar sukti bohemos (su Vakarų šalyse, ypač Prancūzijoje, gyvavusia bohema sovietiniai menininkai alkoholikai menkai susiję) keliu ir tapti nepavojingais politiniam režimui. Juk kokios grėsmės valdžiai gali kelti menininkas, kurio rankas krečia drebulys?! Šios dvi alternatyvos būtų seniai pamirštos, jei masių sąmonėje nebūtų gyvos iki šiol. Nemažai išsilavinusių žmonių vis dar tebemano, kad sąžiningai dirbdami ne kūrybinį darbą, išlaiko tuos veltėdžius menininkus. Apie laisvosios rinkos visuomenės sukeltas permainas vertinantieji meno kūrėjus dažnai pamiršta.
Užtenka konstatuoti, kad iš tiesų daug kas tikrai pasikeitė: menininkai išmoko ir vadybos, ir reklamos, ir verslo pagrindų. Nebūtų labai stebėtina, jei po kelių dešimtmečių kūrėjai, kartu su mokslininkais, būtų visuomenės lyderiais, gebančiais siūlyti progresyvių idėjų ir viešojo gyvenimo problemų sprendimų. Žurnalistas ir poetas Rytis Zemkauskas ne kartą yra sakęs, kad iš tiesų gyvename viename gražiausių visuomenės ir kultūros raidos laikotarpių – savotiškame naujajame renesanse, kurio metu visai nereikėtų smerkti ar stebėtis, kad menininkai yra samdomi ir sukuria nuostabių kūrinių, kuriuos skeptikai vadintų "dvaro" užsakymais.
Iš tiesų menininkas, kūryba ir pinigai yra stipriai susiję tik socialiniame diskurse. Kūrybinio proceso metu menininkui pinigai iš esmės nerūpi. Lyginti materialines gyvenimo sąlygas ir meno gimimą yra naivu, nes pinigai yra masinio bei kasdienio buvimo paviršiuje, o menas randasi ne iš to paviršiaus, bet iš daug gilesnių kūrėjo sąmonės sluoksnių. Daugelis kūrybos psichologijos tyrinėtojų jau senokai įrodė, kad menas ir pinigai yra beveik nesusiję reiškiniai. Meno vertę ir sėkmę nulemia ne rėmėjų ar verslo logika, o patirtis, kuri įgyjama gyvenant įdomiai, nekasdieniškai. Egzistencializmo krypties mąstytojai ne viename veikale kalba apie patirtį.
Klystume, jei manytume, kad gyvendami nuobodžius gyvenimus, kaupiame patyrimą. Tikroji patirtis, iš esmės susijusi su menu, yra tokia, kuri nepamirštama. Juk jei kas nors paprašytų mūsų papasakoti prieš savaitę nugyventą darbo dieną, kurią nuo ryto iki vakaro praleidome biure, pasakoti beveik nebūtų ką. Sakytume, kad tai buvo eilinė rutinos diena. Patirtimi gyvenimo įvykius galime vadinti tik tuomet, kai atsiminimas iki smulkiausių detalių sąmonėje lieka labai ilgam. Menininkai tokius patyrimus naudoja kūrybiniam procesui.
Kad ir ką manytume apie menininko socialinį statusą ir vaidmenį šių dienų visuomenėje, menas iš viešosios erdvės tikrai nedingsta. Bėda tik ta, kad vertinant meną ir jo kūrėjus skeptiškai, jiems sunkiau kaupti kūrybai reikalingą patyrimą, nes daugelio yra atstumiami, atsiduria savotiškame vakuume. Neabejotina, kad praėjus tam tikram laikui, menininkai bus vis labiau gerbiami ir tai beveik nepaveiks jų kūrybos, nes banalu yra svarstyti, koks menas geresnis – ar tas, kuris sukurtas prikimšus pilvą, ar vaikštant alkanam. Geras menas sukuriamas prisikimšus patirties ir egzistencinio tikrumo bei autentiškumo, kurio ne menininkai dažnai pavydi.
Naujausi komentarai