Akstinu svarstyti išminties temą šiame komentare tapo prieš kelias savaites vykęs pokalbis su istoriku profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi. Jis paskatino ieškoti bent dalinių atsakymų į klausimus, koks yra išminties statusas ir likimas šiandieniame mūsų visuomenės bei asmeniniame gyvenime. Profesorius nepateikė atsakymų, tik uždavė mąstymo temą.
Kitas, beveik humoristinis sutapimas – recenzuojant grafiko ir rašytojo Mikalojaus Vilučio naują knygą "Sriuba", teko užtikti mįslingą ir šypseną sukėlusią frazę: "Buvau jaunas ir durnas, dabar esu senas ir protingas, o norėčiau būti senas ir durnas." M.Vilučio žodžiai sufleruoja, kad gyvenimo išmintis nėra lengvas dalykas, kuriuo būtų galima mėgautis, demonstruoti kitiems ir puikuotis savimi. Ji yra turtas ir svoris tuo pat metu. Šį svorį nešti pajėgūs tie, kurie net gyvendami antrą gyvenimo pusę, vis dar atsako sau ir kitiems, kad kiekvieną akimirką renkasi gyvenimą, o ne mirtį.
Išminties nuvertinimas šių dienų Lietuvoje susijęs ir su religinėmis priežastimis. Nuo seno įprasta, kad judaizmą išpažįstantys rabinai ir šiaip seni žmonės neabejotinai yra išminčiai. Konstatuodami tai, retai klausiame, kodėl taip manome. Atsakymas akivaizdus: rabinai ir senieji žydų išminčiai nėra pamiršę knygos kaip įstatymo ir gyvenimo kelrodžio. Šventasis Raštas – jų išminties ir kasdienių pasirinkimų šaltinis.
Nepakanka pripažinti, kad dabartinėje Lietuvos visuomenėje knygų skaitymas vis dar siejamas su laisvalaikio, pomėgio užsiėmimais, o ne su atsakymų į egzistencinius klausimus paieška, kuri yra ne tik svarbesnė už profesinį gyvenimą, karjerą, bet apskritai pati svarbiausia. Mūsų piktybinis neskaitymas turi ir kitą priežastį: gyvename katalikų tikėjimo dominavimo šalyje, kur knyga, palyginti su judaistinėmis ar evangelikų visuomenėmis, reiškia gerokai mažiau. Jei paklaustume, kiek iš mūsų per savo trumpesnį ar ilgesnį gyvenimą esame atidžiai skaitę bent jau keturias Naujojo Testamento Evangelijas, atsakymas būtų nuspėjamas – mažuma. Tai nėra pamokslo ar evangelizacijos motyvai. Tiesiog naivu būtų neigti, kad kelis tūkstantmečius išlikusi knyga neslepia universaliųjų mūsų elgesio ir pasirinkimų archetipų. Daugelis klausimų, kuriuos kasdien sprendžiame, labai seniai buvo išspręsti Šventojo Rašto autorių.
Kaip patvirtina M.Vilutis, išmintis visada yra sena ir tik labai retai būna jauna. Išminties nuvertėjimas Vakarų pasaulio visuomenėse susijęs ir su jaunystės kultu, reiškiančiu, kad patogiausia seno žmogaus tiesiog atsikratyti. Norime gyventi ir slysti lengvai, todėl tas, kurio pečius slegia išminties krovinys, tiesiog nereikalingas. Retas kuris, spręsdamas savo asmeninio gyvenimo klausimus, klausia vyresniojo patarimo, nes tai būtų silpnumo, valios stokos ir kitokie nemalonūs požymiai, kurie mestų nebrandos šešėlį ant jauno žmogaus. Norime atrodyti pernelyg stiprūs, pasitikintys savimi ir viską sprendžiantys savarankiškai.
E.Aleksandravičius minėtame pokalbyje konstatavo, kad išminčius nebūtinai yra filosofas, filologas, istorikas ar kitos humanitarinių mokslų profesijos atstovas. Išminčius pirmiausia moka gyventi, o ne analizuoti, kategoriškai spręsti, intelektualiai svarstyti įdomius ir aktualius klausimus. Vienas įdomiausių Vakarų kultūros ir filosofijos raidos laikotarpių buvo XIX a. pabaiga–XX a. pradžia, kai radosi mąstymo kryptis, paprastai vadinama gyvenimo filosofija – mąstymas sutapo su veiksmu ir valia. Lietuvių kultūroje pats ryškiausias gyvenimo filosofijos paveiktas žmogus yra Jonas Mekas, pabrėžtinai nedemonstruojantis savo intelektualinių gebėjimų. Vis dėlto asmeninė ir kūrybinė biografija byloja apie nepaprastą jo išmintį, kuri, kaip atrodo klausant J.Meko balso, yra amžinos jaunystės eliksyras – net kai kūnas jau senas, mintis lieka nepaprastai gaivi ir nauja.
Naujausi komentarai