Istorinėje erdvėje – šiuolaikinio meno ciklas

Šiuolaikinio meno ritmai susipina ypatingoje vietoje – buvusiame Dominikonų vienuolyno pastate. Šiandien tai Šv. Ignaco Lojolos kolegijos erdvė. Erdvė, kuri saugo ne tik architektūros, kultūros sluoksnius, bet ir mokslo šviesos inspiracijas: dabar Jėzuitų ordino kolegija primena ir Dominikonų ordino tradiciją – skleidžia mokslo šviesą. Kadaise čia buvo vienuolyno celės, šiandien pasitinka šiuolaikinės, tačiau istorinę vertę išlaikiusios kolegijos patalpos, kurių estetiką atskleidžia novatoriški V. Marcinkevičiaus darbai, kalbantys apie spalvos galią, šviesos įspūdį, mąstymą.

Mene būtinas santykis – pirmiausia su savimi, vėliau – su erdve ir visuomene. Ši paroda nėra retrospektyva – tai žiūrovų būsenų ir patyrimo kelionė: ji kalba ne apie tai, ką matome, bet apie būsenas, į kurias veda mūsų matomas vaizdas.

V. Marcinkevičius (gim. 1969 m. Kaune) – išskirtinė figūra Lietuvos meno kontekste, vienas ryškiausių šiuolaikinės neoekspresionistinės tapybos atstovų. Dar pačioje kūrybos pradžioje jis atskleidė savitą ir unikalią kūrybos liniją. Tuomet, kai Vilniaus dailės akademijoje klestėjo lietuviškas santūrumas, prislopintos spalvos ir gana vienoda kūrybos maniera, V. Marcinkevičius išsiskyrė drąsia, ekspresyvia tapybos kalba, nutolusia nuo vyravusių tradicijų.

Mieganti. / Organizatorių nuotr.

Danijos kolekcininkų anksti pastebėtas menininkas užmezgė ilgalaikį bendradarbiavimą su prestižine „Galleri NB“ ir jo kūryba įsitvirtino Skandinavijos, pirmiausiai Danijos, meno rinkoje. V. Marcinkevičius yra tapęs Danijos karališkosios šeimos portretus, kitus žymius asmenis, rengia personalines parodas ne tik Europoje, jo darbai sėkmingai pristatyti JAE ir PAR. Kūrėjas vertinamas už gebėjimą derinti spalvinį vitališkumą su dvasine refleksija. V. Marcinkevičiaus tapyba išsiskiria šviesos ir emocijos ritmu, harmoningu abstrakcijos ir figūros žaismu.

Paroda „Nuojautos kūnai“ – pirmiausia vizualinė ir estetinė erdvė, kurioje spalva ir šviesa tampa ne tiek forma, kiek santykiu ir asmeniniu pokalbiu tarp žiūrovo ir kūrėjo.

Autorius pasirenka erdvės pasakojimą ir parodą įgalina dėlioti kaip dėlionę į tam tikras mažas spalvines vietas. Jis ne vaizduoja, bet užmena, palikdamas žiūrovui galimybę iššifruoti kūno, šviesos ir atminties ženklus. V. Marcinkevičiaus kūryboje spalva tampa ne dekoratyvia išraiška, bet mąstymo būdu, kelionės tikslu ir kryptimi. Lygiai taip pat kaip ir kūnai, kurie nekelia asmeninio panašumo į vaizduojamąjį, bet yra minties ir būvio forma.

Autoriaus kūryba byloja: mūsų supratimas arba matomi fragmentai nėra išoriniai dalykai. Tai vidinės intuicijos ženklai, sąmoningai susipinantys su emocija ir tikėjimu.

Svarbus parodos momentas – autorius suskirsto ne fizinę erdvę, bet spalvą. Spalvoms jis suteikia galią formuoti erdvę, pripildyti prasmės ir filosofijos pojūčio. Spalvų nuorodos veda į parodą, skirstomos jos dvasine raiška, netgi poetiniais ženklais.

Filosofinių klausimų kelia ir spalvų įvardijimai. Kaip pavadintume niekada nesutiktų draugų erdvę? Autoriui ji asocijuojasi su ochros spalva, o pagal kūrinį seka ir paveikslai. Ochra – atminties ir žemės pigmentas. Čia prasideda ryšys su tais, kurių nesutikome, bet kurie gyvena mumyse.

Paieškoms skirta tamsiai raudona – troškimo ir kelio – spalva. Vidinės upės srovė veda į platesnę jūrą – suvokimo begalybę. Kūrinys „Aš sekiau upę ir atradau jūrą“ (2024 m.) įprasmina šią mintį ir verčia jausti spalvos galią mūsų emocijų raiškai.  Anot autoriaus, purpuras akcentuoja sustojimo akimirką, apmąstymo erdvės vietą. Tyla čia tampa mokytoja, o griūtis – naujos pradžios šaltiniu.

Aš sekiau upę ir atradau jūrą. 2024. / Organizatorių nuotr.

Rūpestį ir globą V. Marcinkevičius regi tamsiai mėlynai. Geltona – šviesos, smaragdinė – gyvybės spalva. Čia žemiškumas ir dvasia susilieja į žmogaus trapumo grožį. Mėlyna jungia žmones kaip atminties tiltus. Kiekvienas portretas – pokalbis tarp praeities ir dabarties. Tai susitikimų erdvė.

Autoriaus kūrybai artima ir tikėjimo linija, tad jai priskiriama žemės žalia spalva, o ją apibūdina Biblijos ištraukos paveikslas „Abraomas, aukojantis sūnų“ (2015). Tikėjimas autoriui reiškia visišką pasitikėjimą – ne ritualą, o sprendimą išlikti žmogumi. Tai būsena, kai tiki taip stipriai, kad imi pasitikėti pačia būties kryptimi, net kai nežinai, kur ji nuves.

Prisiminimams įgalinti autorius parenka žydrą spalvą. Švelni šviesos erdvė, kurioje praeitis virsta dėkingumu, laikas tampa ramybės šaltiniu. Raudona čia – ne aistra, o valia. Ištvermė virsta tylia drąsa eiti pirmyn.

Balta – visų spalvų sintezė. Tai paskutinis susitikimas – su savimi, su kitu, su pasauliu.

Ši spalvų semantika primena hermeneutinį ratą, kai žiūrėdamas į paveikslą ne analizuoji, bet grįžti į patirties pradžią ir tik tada supranti gimstant prasmę. Kiekviena spalvų erdvė – tarsi žmogaus vidinės kelionės stotelė: nuo troškimo iki pasitikėjimo, nuo abejonės akimirkų iki visiško aiškumo. Šioje tapyboje nėra nei heroizmo, nei dramatizmo – tik žmogaus jautrumas, kuris pats sau tampa pasaulio veidrodžiu.

Meno patirtis, anot vokiečių filosofo Hanso-Georgo Gadamerio, yra tiesos įvykis – ne objekto pažinimas, o dalyvavimas tiesos pasirodyme. „Nuojautos kūnai“ tokį įvykį sukuria per šviesos ritmą: žiūrovas tampa to ritmo dalimi, paveikslai – unikalia ir išskirtine erdve. Šviesa V. Marcinkevičiaus drobėse visada turi dvasinį matmenį. Ji kalba apie pasitikėjimą, ne dogmą, bet kūrybą, – tą, kuri gimsta iš atviro žvilgsnio į pasaulį.

Tikėjimas tiek žmogaus gyvenime, tiek mene nėra išorinis ir matomas – jis slypi vidinės idėjos veiksme. „Nuojautos kūnai“ – paroda, kurioje tapyba ne tiek vaizduoja, kiek klausia. Ji ieško ribos tarp šviesos ir atminties, tarp tikėjimo ir abejonės, tarp kūno ir to, kas jį peržengia.

V. Marcinkevičius kalba spalvomis, tačiau jo kūrybos esmė slypi ne spalvoje, o tai, kaip į ją žiūri. Menininkas klausia ne kas yra kūnas, pavaizduota figūra ar siužetas, o kaip šviesa ir spalva jame tampa prasme. Galbūt būtent čia slypi meno esmė – ne parodyti, o sukelti būseną, kai žiūrėdamas į paveikslą pajunti, kaip kūrinys žvelgia į tave.