Kai nematai, turi girdėti. Kai negirdi, turi jausti

Dar prieš įžengdama į vidų nežinojau, ar paroda veikia, ar yra trumpam užmigusi. Tamsioje erdvėje pirmiausia mane pasitiko garsas (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis) – tarsi kvietimas artėti. Nenorėdama pasiklysti, pasiėmiau informacinę kortelę, naudojau ją kaip žemėlapį, padedantį atidžiau susipažinti su kiekvienu objektu. Prie pirmojo objekto, pavadinto „Praradimas – vaizdas“, pasilenkusi prie apskritimo formos instaliacijos išgirdau žemų dažnių vibracijas ir pamačiau nuo jų kylančias smulkias it grafitas daleles. Iš pirmo žvilgsnio tas apskritimas galėjo priminti žemėlapį, mėnulio paviršių ar pasakišką kraštovaizdį – vaizdą, į kurį norėtųsi įkristi ir jame paskęsti. Vis dėlto dvi šios instaliacijos minutės netrukus baigėsi ir teko judėti prie antrojo numerio.

Antrasis objektas – „Praradimas – stabilumas“ – iš pradžių net kiek išgąsdino. Lovelyje stovėjo į žmogų panašus, į skirtingas puses svyruojantis darinys. Keičiantis erdvę užliejusiai muzikai, atmosfera tapo ramesnė, tačiau joje vis dar skambėjo tarsi signalizacijos aidas – tai nutylantis, tai vėl garsėjantis. Juodo, svyruojančio objekto judesiai buvo lėti, atsargūs, lyg kruopščiai apskaičiuoti. Akimirką pasijutau tarsi stebėčiau gyvą žmogų – net apimdavo nerimas, kad jis tuoj nuslys nuo lovelio ir nuriedės galerijos durų link. Praėjus kelioms minutėms ir vėl pakitus aplinkos garsui, patraukiau trečiojo objekto link.

„Praradimas – neapčiuopiamas vaizdas“ pristato nutįsusį lašą, regis, tuoj nukrisiantį ant paviršiaus, tačiau jau palikusį savo kritimo pėdsaką. Sustingusi akimirka intriguoja, sujungdama tai, kas dar tik įvyks, su tuo, kas, rodos, jau yra nutikę. Atskleisdama šį pojūtį autorė remiasi mintimi, kad vanduo – apčiuopiama gyvybės forma, glūdinti įvairiuose pavidaluose. Ji pati teigia, kad instaliacija išreiškia baimę, o man ji atrodė kaip ramybės ir susitelkimo simbolis.

Objektai: P. Turauskaitės parodos fragmentai. / G. Laurinaičio nuotr.

Aplankiusi tris iš penkių objektų, ėmiau vis aiškiau justi pačią aplinką – tamsią, prislopintą, iš dalies baugią. Erdvė veikė ne tik pojūčius, bet ir emocijas: ji vertė lėtinti žingsnį, įsiklausyti, pasikliauti ne vien rega. Vis dėlto lankydamasi parodoje pasigedau kai kurių prieinamumo sprendimų. Nors prie galerijos įėjimo priklijuotas QR kodas nukreipia į garsinį įrašą, papildomos priemonės – tokios kaip taktilinės nuorodos – galėtų dar labiau sustiprinti patirtį ir įtraukti visus lankytojus.

Dar įtaigesnė patirtis galėtų būti siūloma regintiesiems: susipažindami su ekspozicija, užsidengę akis juodu raiščiu, vedami per parodą, lankytojai stipriau pajustų silpnaregių ar neregių pasaulį. Tokiu būdu būtų galima lengviau įsijausti į autorės kuriamą atmosferą, perteikiančią praradimą, nestabilumą ir jutiminio persiorientavimo patirtį.

Erdvė veikė ne tik pojūčius, bet ir emocijas: ji vertė lėtinti žingsnį, įsiklausyti, pasikliauti ne vien rega.

Ketvirtasis objektas – „Praradimas – aiškus vaizdas“ – yra iš balto tiulio audinio suformuota instaliacija, kuri galerijos erdvėje atlieka tiek skiriančios, tiek jungiančios ribos tarp kūrinių funkciją. Dešinėje audinio pusėje atvaizduotas viešbutis Vilniuje „Radisson Blu Hotel Lietuva“ (anksčiau – viešbutis „Lietuva“). Pasak autorės, šis motyvas remiasi jos kasdien pro langą matomu horizontu, asmeniniu ir intymiu vaizdu. Kelių metrų ilgio audinyje viešbučio siluetas deformuojamas šviesaus ruožo, tarsi nutrinančio dalį vaizdo, simbolizuojančio ribotą šviesos suvokimą ir fragmentišką, nepastovų regėjimą. Tačiau stipriausią įspūdį paliko ne pats atvaizdas, o patirtis žvelgiant per tiulį į horizontą. Smulkios audinio dalelės neleido sutelkti akių, trūko aiškaus atramos taško, kabantis audinys dar labiau trukdė fokusuoti žvilgsnį. Ši vizualinė kliūtis kūrė nejaukumo, dezorientacijos ir lengvo diskomforto jausmą – tiksliai tokį, kokį, matyt, ir siekta perteikti.

Vis dėlto paskutinis, paslaptingiausias, ritinio formos objektas atkreipė mano dėmesį ilgiau nei tikėjausi. Atvėrusi tamsias užuolaidas ir užlipusi ant nestabilaus paviršiaus, pasijutau nejaukiai ir jau svarsčiau, kaip ištrūksiu iš šios dėžutės. Tačiau įsidrąsinau, nurimau ir leidausi patirti miško kvapus ir samanų tekstūrą. Esu įsitikinusi, kad įsijungus žibintuvėlį patirtis būtų sutrikdyta, todėl kitiems tokio veiksmo nepatarčiau. Išsidirginusi po ankstesnių patirčių, radau ramybę paskutiniajame objekte. Patikėjau, kad tokią parodą suorganizuoti ir įgyvendinti yra tikras iššūkis, reikalaujantis tiek kūrybiškumo, tiek jautrumo lankytojo patirčiai.

G. Laurinaičio nuotr.

Parodos nereikėtų tik vieną kartą apeiti ir išeiti nesupratus. Norint tikrai patirti viską, ką menininkė perteikia, reikia laiko, kantrybės ir dėmesio detalėms: leisti sau stabtelėti, įsiklausyti į garsus, pajusti erdvę. Tik taip po truputį visi pojūčiai susijungs į vieną bendrą patirtį – lyg mozaika, kurios kiekviena detalė įgauna prasmę, o parodos atmosfera tampa pilna ir įtraukianti.

Kas? P. Turauskaitės paroda „Praradimai: vaizdas, garsas, erdvė“.

Kur? galerijoje „Drobė“.

Kada? veikia iki kovo 4 d.