Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai Vakarų pasaulyje įsitvirtino postmodernizmo kultūrinė paradigma, mažumų teisumas ir legitimumas netgi buvo nuolat skatinamas. Dar gerokai anksčiau ispanų mąstytojas Jose Ortega y Gassetas rašė apie tai, kad dauguma, masės, beveik visada yra neteisūs. Tiesos monopolis, pasak šio filosofo, beveik visada priklauso elitinei mažumai, kuri istoriškai ir sprendžia tautų ir civilizacijų praeities pasirinkimus ir dabarties akistatas su grėsmėmis ir iššūkiais. Praėjus keturiems dešimtmečiams po postmodernizmo įsigalėjimo, šiandien mažumos yra labai dažnai klystančios ir anaiptol nepalaikančios pasaulio tvarkos, kurioje gyventa tūkstantmečius.
Vienas svarbiausių beveik visuotinių žmonijos susitarimų užgimė senovės Graikijoje, kur sukurta demokratinė valstybės valdymo forma. Anuomet toje mūsų kultūrinėje tėvynėje piliečiai gyveno miestuose, kurie prilygo atskiroms valstybėms. Taigi daugumą įvykių, reiškinių ir situacijų buvo galima tikrinti akivaizdybe – jei pats esi ko nors liudininkas, abejoti faktais tampa neįmanoma. Tokia tvarka Vakarų pasaulyje dar gyvavo viduramžiais, kol daugelis valstybių arba bent kunigaikštysčių buvo santykinai mažos teritorijos, todėl akivaizdybės faktorius tebebuvo gyvas. XVI a. prasidėjus modernybei, augant populiacijai ir plečiantis valstybių teritorijoms (didelę įtaką turėjo naujų kontinentų geografiniai atradimai), vis daugėjo tokių įvykių, kurių jau neįmanoma tiesiogiai patikrinti – belieka pasirinkimas kuo nors tikėti arba abejoti ir net neigti. Modernybės pradžia – gal ir ne pirmasis, tačiau neabejotinai pats ryškiausias žmonijos gyvenimo virtualybės atsiradimo etapas, vedęs mūsų protėvius ne per vieną epochą ir vis stiprinęs savąsias pozicijas. Mūsų dienomis, kai apie pasaulį ir jo aktualijas galime spręsti neišėję iš namų, akivaizdybė yra kone visiškai paneigta, todėl žmogus yra laisvas patikėti arba suabejoti, priklausomai jau ne nuo to, ką pats matė ar girdėjo akivaizdžiai, o pagal tai, ką skaitė arba žiūrėjo ekrane. Tokiomis sąlygomis pasiekti bent kiek platesnio susitarimo dėl ko nors yra beveik utopiška, nes beveik visa tikrovė atiduota virtualybei.
Žiniasklaidos išradimas – vienas svarbiausių ir labai stipriai mūsų šiandienį buvimą veikiančių faktorių. Dažnas iš savo senelių arba prosenelių esame girdėję frazes apie tai, kad, jei laikraštyje kas nors parašyta, vadinasi, tai ir yra tiesa. Dabartinio laiko žmogus dėl ilgaamžio žiniasklaidos flirto su verslu ir politika, yra praradęs pasitikėjimą tuo, kas rašoma ir rodoma. Mūsų laikų patikimumo šaltinis dėl žiniasklaidos perėjimo į socialinius tinklus yra feisbuko įrašas, kurį skelbia asmuo ar institucija, kuriais vartotojas subjektyviai pasitiki arba ne.
Žinoma, nuomonių įvairovė ir diskusija demokratijos sąlygomis visada yra sveikintinas ir teigiamas reiškinys. Tačiau iš pasaulio niekur nedingo tokie reiškiniai ir tiesos, dėl kurių tiesiog fundamentaliai beveik visiems būtina susitarti. Kitaip gresia mūsų visų susinaikinimas. Deja, socialinių tinklų eroje, atrodo, susitarti dėl ko nors visuotinai tampa neįmanoma. Žodis, kaip biblinė ir civilizacinė vertybė, yra tiek paneigtas, kad nebegali atlikti ankstesnės vienijimo funkcijos.
Verbalinė žinutė laikraštyje istoriniais laikais būdavo išvaduota nuo subjektyvių vertinimų – tokia buvo jos paskirtis: pranešti apie įvykius ir reiškinius objektyviai. Tai buvo klasikinio dienraščio funkcija, kurią būdavo galima apibūdinti kaip visuomenės telkimą ir neabejotinos tikrovės palaikymą. Socialinių tinklų prigimtis yra priešinga – Markas Zuckerbergas išrado tokią mediją, kurioje objektyvi tikrovė nieko nedomina, nes svarbiausias yra ne įvykis, o nesibaigiantys vertinimai, kurių patikimumas dažniausiai yra nulinis.
Ir štai šioje milijardų subjektyvumų eroje į sceną žengia dirbtinis intelektas, kuris turi ir gali pasiūlyti net ne tai, kas objektyvu, o tai, kas objektyviausia, nes pagrįsta matematine kiekybine ir kokybine duomenų analize, kurios rezultatais greitai bus nepadoru abejoti. Visos kalbos apie tai, kad ši technologija tėra žmonijos gyvenimo palengvinimas, asmuo išsaugos teisę įvairiai elgtis su minėtos analizės rezultatais kaip tinkamas, yra beveik niekinės. Anksčiau ar vėliau, tikėtina, kad labai greitai, ateis tokia realybė, kurioje vieno žmogaus subjektyvumas bus tiesiog bejėgis prieš terabaitų informacijos apdorojimo būdu gautas tiesas ir dėsnius. Pokytis bus reikšmingas ne todėl, kad nemažai žmonių praras savąsias darbo vietas ir juos pakeis mašinos, – visa tai yra tik techninės smulkmenos, o todėl, kad vienos žmogiškosios būtybės sprendimai apie tikrovę bus, kaip niekada istorijoje, tiek abejotini ir mažareikšmiai, kad dažnas rinksis savo nuomones ir toliau kanalizuoti socialinio tinklo kanaluose arba pasilaikyti sau.
Feisbukas tėra žmonijos dėmesį nuo tikrosios kaitos nukreipianti bendravimo forma, kuri leidžia be atsakomybės dalytis mintimis, tačiau šių pasidalijimų poveikis mūsų tikrovei turėtų vis mažėti, tuo pat metu vis augant dirbtinio intelekto įtakai. Feisbukas – tai subjektyvių iškrovų vieta, kuri, palyginti su dirbtinio intelekto objektyvuojančia galia, yra tiek menka, kad traktuotina kaip smėlio dėžė arba pramogų parkas mažamečiams vaikams.
Ateities žmonijai, tikriausiai, nereikės dėl nieko tartis, nes tų numanomų susitarimų funkciją atliks technologija. Pavieniams individams liks tik vienas pasirinkimas: arba ir toliau dūkti socialiniuose tinkluose, arba (tokia pozicija turėtų vis dažnėti) ištarti šių ir ateinančių laikų žmogų taikliai charakterizuojančią frazę: „Nieko apie nieką nežinau ir nenoriu žinoti.“ Aišku, išliks biologinės funkcijos, emociniai poreikiai ir kiti rudimentai, kuriuos technologija traktuos kaip tokius, kurie niekaip nesusiję su intelektine veikla ir kritiniu mąstymu, kurio masinis praradimas, net nekalbant futurologiškai, yra akivaizdus jau šiandien, nes mums jau nebereikia ilgų minties dėstymo pavyzdžių, bent kiek komplikuotesnių problemų – viskas dabar turi tilpti į pusę minutės ir vieną vaizdelį, kurį šių laikų statistinis žmogus dar geba mažiau ar daugiau suprasti ir minimaliai reflektuoti. Apie jokį sofistikuotą galvojimą jau dabar masiniu lygmeniu kalbėti neįmanoma ir turbūt nebus pagrindo to daryti ateityje.
Mąstymas, kaip specifinė žmogaus veikla, yra toks reliktas, kurį aptikus dabar dar įmanoma apsidžiaugti, o ateityje derės labai nustebti. Tai galės vykti tada, kai technologija pati nenustebins ir jos niekas nestebins – prabanga patirti nustebimą yra turbūt paskutinysis klasikinio žmogaus prisiminimas apie praeitį ir žmoniškumo sampratos likutis.
Naujausi komentarai