Keramikų pavasaris: nuo spalvų iki apmąstymų

Kas prieš aštuoniolika metų pamilo šį festivalį, tas ir šįmet minėjo: pavasaris Kaune – tik su „Pavasariu“. Šiais metais, beje, po „Pavasario“ iškart atėjo vasara, ir tai kur kas geriau, nei būta anksčiau, kai „Pavasaris“ dėl įvairių trikdžių buvo nutikęs ir... rudenį.

Aštuoniolika metų festivaliui, kaip ir žmogui, – branda, patirtis, profesionalumas, tačiau jo sumanytojai ir rengėjai (keramikai Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Juris Bergins) taip pat puikiai atsimena degančią savo idėją: keramikos meną pakylėti, atskleisti ne tik stereotipiškai vertinamą jo buitinę plotmę, bet ir neribotas galimybes menininkui išsisakyti, reaguoti į aktualijas, atrasti savitą išraišką. Festivalyje, darbų gausoje, vienoje vietoje galima pamatyti daugybę kūrybos skrydžių, susipažinti su įvairių šalių autoriais, įvairiausiomis keramikos technologijomis.

Taigi ką šįmet mums padovanojo keramikos festivalis „Pavasaris“, kuriame dalyvavo net 67 autoriai? Netikėtų apmąstymų, originalių įžvalgų, profesinės meistrystės pavyzdžių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Liuksemburgo.

Vilija Balčiūnienė. Abejonė.

Estetiškai, subtiliai parengtoje ekspozicijoje (parodos architektė Kristina Ancutaitė) atsiskleidė keramikos kūriniai, kuriuos buvo galima apžiūrėti iš įvairiausių pusių ir dažnai net nustebti, kad iš nugaros ar šono kūrinys atsiskleisdavo visiškai kitaip, išryškindamas keramikos mene itin svarbias faktūras, dažnai neįtikėtinas spalvas, išgaunamas taikant įvairias degimo technologijas. Maža to, kai kurie kūriniai būtent iš nugaros kartais net labiau atsiverdavo, atrodė aiškiau arba kaip tik – paslaptingiau, nes keramikos kūrinys išlaiko ypatingą sinergiją su aplinka, interjeru, eksponavimo ir žiūrėjimo kampu.

Šių metų „Pavasaryje“ – kiek mažiau eksperimentų: kaip ir visame pasaulyje, žmogus, menininkas ima gręžtis į dvasinę šilumą, nuoširdumą, stengiasi užmegzti artimą pokalbį su žiūrovu, o ir degimo technologijų gausa keramikoje suteikia daugybę kūrybinių galimybių.

Tačiau yra ir naujovių – festivalio ekspozicijos dalis „online“: ant sienos per projektorių eksponuojami festivalyje dalyvaujančių autorių darbai iš JAV, Pietų Korėjos, Tailando, Meksikos, Malaizijos, Izraelio. Beje, jie gražiai architektūriškai susišaukia su K. Ancutaitės kūriniu („Lietaus jausmas“), kuriame taip pat itin išradingai, o svarbiausia – prasmingai, naudojamas projektorius.

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins. Gilumoje.

Visada įdomu pamatyti iš tolo savo braižu išsiskiriantį J. Berginso kūrinį: šįkart pasaulyje pripažintas keramikas „Pavasaryje“ pristatė iš pirmo žvilgsnio tarsi įprastą porcelianinę merginos skulptūrėlę („Indoeuropiečiai“), tačiau beregint pamatai išskirtinį menininko braižą: konotacijų, prasmių, istorinių ženklų bei atvaizdų apgaubtą kūrinį, jo įvairiausias detales, kurias įdomu įminti ir apmąstyti, nes visi keramiko darbai aprėpia labai daug.

Akį taip pat patraukė Mildos Palilionytės keramikos darbas („Nuo Liuksemburgo iki Lietuvos“), kuriame galime palyginti molį iš Lietuvos ir iš Liuksemburgo – jis, beje, akivaizdžiai skiriasi.

Menininkas stengiasi užmegzti artimą pokalbį su žiūrovu, o ir degimo technologijų gausa keramikoje suteikia daugybę kūrybinių galimybių.

Buvo neįmanoma nestabtelti ties Virginijos Užusienytės kūriniu („Būsena“). Nors jo būsena gana sunki, tačiau molio, stiklo ir metalo estetika savotiškai nugali – sunkumas neslegia, įvykusi kūrybinė alchemija jį paverčia kuriančia energija.

Žvelgiant į Ž. Bardzilauskaitės-Bergins („Gilumoje“), Dalios Gineitės („Vandens indas“) kūrinius, nuostabą kelia tapybiniai atradimai: koloritas, linijos, saviti potėpiai.

Andrius Janulaitis. Kaip du paukšteliai.

Beje, „Pavasaris“ autoriams nediktuoja temos, nepririša prie reikalavimų ir gerbia autorius, jie laisvi pasirinkti sau artimą temą ir neturi pereiti kokios nors komisijos atrankos, jei yra profesionalūs keramikai, Dailininkų sąjungos nariai. Festivalis jiems patiems palieka galimybę pamatyti savo kūrinį festivalio kontekste ir patiems pasidaryti išvadas, taigi „Pavasaryje“ estetika dera su etika, ir tai turbūt geriausia norint su gamta atgimti, eiti toliau, ieškoti, kurti.

Atidžiau žvelgiama į visai jaunus keramikus, kurie dar yra kūrybinio kelio pradžioje, tačiau jei potencialas akivaizdus, jiems visada atveriamos durys. Šiųmečio festivalio jauniausiam dalyviui Dovydui Šileikiui – dar tik penkiolika metų, bet jo gilus kūrinys „Tuštybių mugė“ puikiai įsilieja į „Pavasarį“.

Algimantas Patamsis. Tekančios saulės burės.

Festivalis tuo ir puikus, kad čia vienas žiūrovas stabteli ties vienais kūriniais, o kiti žiūrovai susidomės visai kitais. Ir patys dalyviai išrenka jiems labiausiai patikusį kūrinį, šįmet daugiausia balsų gavo Konstancijos Dzimidavičienės „Evoliucija“, antroje vietoje – K. Ancutaitės „Lietaus jausmas“, trečioje – Andriaus Janulaičio kūrinys „Kaip du paukšteliai“. Įvairovė turbūt labiausiai išplečia mąstymą ir kūrybiškumą, skatina smalsumą, pagarbą ir pripildo dvasinių turtų. O jų „Pavasaryje“ visada apsčiai.