Jau daugiau nei pusmetį tęsiantis Ukrainos ir Rusijos kariniam konfliktui, Lietuvoje atminties politika – nuostatos, kaip vertinti savo ir kaimyninės šalies praeitį ir dabartį, neturėtų kelti abejonių. Rusija ilgus amžius buvo ir tebėra mums grėsminga valstybė. Tačiau ar viską padarėme, kad tie pavojai, kuriuos dabar akivaizdžiai matome, būtų kuo mažesni ir labiau suprantami?
Atminties politika kaimyninėse šalyse nėra tokia neginčijama duotybė, kokia ji yra Lietuvoje. Šių metų balandį teko dalyvauti nuotolinėje, internetinėje, konferencijoje, kurioje labai aktyviai reiškėsi Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto jaunieji mokslininkai. Konferencija atminties politikos kontekste nebūtų kuo nors ypatinga, jei ne vienas įsimenantis pranešimas apie tariamą rusofobiją, kurią skatina Lietuvos interneto portalai.
Pranešimo autorė detaliai ir kruopščiai išstudijavo portalo delfi.lt žinutes, susijusias su Rusijos užsienio politika. Rezultatai vėlgi nenustebino: Rusijos kolegė priėjo prie išvadų, kad Lietuvoje skatinamas priešiškumas rusų veiksmams Ukrainoje ir kitiems Rusijos politikos žingsniams. Vis dėlto vienas aspektas, nors ir nebuvo labai netikėtas, parodė daug: profesorė iš minėto Rusijos universiteto po jaunosios kolegės pranešimo apibendrino, kad ši pranešimo tema yra itin perspektyvi ir verta daktaro disertacijos. Taigi apie disidentines nuotaikas Maskvos valstybiniame M.Lomonosovo universitete kalbėti nebeliko pagrindo. Atrodo, kad šiuo metu agresyviai užsienio politikai paklūsta visos kitos politikos sritys. Tačiau lieka atviras klausimas: kur tuomet yra režimui nepritariančiųjų erdvė Rusijoje? Ar ji tikrai būtina vien ten?
Kadangi situacija Vakarų ir Rytų santykių srityje vis labiau primena gūdų sovietmetį, neįmanoma išvengti prisiminimų apie lietuvių intelektualų, ypač profesoriaus ir poeto Tomo Venclovos, pastangų suprasti ir padėti Rusijai, taip padedant ir tuomet okupuotai Lietuvai. Kur dabar yra tie viešojo Lietuvos gyvenimo sankirtų taškai, kurie trauktų prie savęs Rusijos disidentus?
Kultūrinį dialogą su kitokia Rusija šiuo metu pakeitė (tai, be abejonės, vertintina tik teigiamai) Lietuvos suartėjimo ir pavojaus akivaizdoje visiško įsiliejimo į Vakarų pasaulį politika. Televizijos pranešimuose ir spaudoje periodiškai pasirodo pareiškimų, kad mūsų, Lietuvos, vaidmuo Ukrainos ir Rusijos konflikte yra ypatingas: mes suprantame ir vakarietiškas vertybes, ir dar prisimename rusų jungą. Vis dėlto pareiškimai lieka tik pareiškimais, o paklausius įvairių ekspertų, kurie gauna valstybės biudžeto lėšų tam, kad pateiktų profesionalią Rytų Europos politikos ekpertizę, tampa graudu ir ironiška: tik per pastarąjį pusmetį viešai pirmąsyk pasirodę "ekspertai" cituoja Vakarų žiniasklaidos pranešimus, o apie pastangas, kurios bent iš tolo primintų mokslinę analizę, kalbėti sunku. Gal tik nedidelė išimtis būtų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai, kurie kartais dar pateikia įžvalgų, liudijančių gilesnį įsižiūrėjimą į Rusijos problemas. Tačiau minėtame institute tedirba vos keliolika šios srities specialistų, todėl apie sisteminę, ne priešokiais atliekamą analizę vėlgi tenka tik svajoti.
Vakarų civilizacija per kelis tūkstantmečius ne kartą patvirtino, kad visuomenė gyva tol, kol aktyvi jos kultūra. Nepalieka įsitikinimas, kad Rusijos vidaus ir užsienio politikai suprasti labai padėtų jos kultūros, kuri, paradoksalu, beveik visa yra disidentinė, studijos. Šaltojo karo metais Jungtinių Valstijų universitetuose buvo kuriami specialūs sovietologijos analizės padaliniai. Dabar, kai tokių centrų ir institutų beveik nebeliko, intuicija sako, kad Rusijos invaziją padėti sustabdyti gali ne vien ginklai, bet ir atidus Fiodoro Dostojevskio ir kitų rusų literatūros klasikų raštų skaitymas. Būtent ten turėtų slypėti atsakymai į klausimus apie kaimyninės valstybės vadovų cinizmą, moralinę degradaciją ir tiesiog niekšiškumą. Gal tada paneigtume sparnuotą pačių rusų frazę: "Rusijos protu suvokti neįmanoma"?
Naujausi komentarai