XX a. antrosios pusės lietuvių poeto Algimanto Mackaus poezijos rinkinys "Ir mirtis nebus nugalėta" yra ginčas su Dievu, virstantis kūrybiniu imperatyvu rašyti net tada, kai apleidžia tikėjimas, ištinka kančia, ir kantiškuoju priesaku egzilyje įveikti tautinius ir kultūrinius mitus.
Kai nelieka jokių nacionalinių pagrindų, mūsų dienomis, jau praūžus postmodernizmui, kalbėti apie tėvynės ilgesį yra neaktualu, nes kad ir kur atsidurtum, gali kurti poeziją. Tikrovė peržengia gimtosios šalies ribas, reikia įsišaknyti naujoje vietoje, kuri jau nėra Rytų Europa.
Pokariu ir dabar lietuvių, atsidūrusių Vakaruose, būsenos yra gana panašios: išgyvenamas nuolatinis dualizmas tarp paliktos realybės ir naujų sąlygų, kurios atveria tiek daug galimybių ir kartu įkalina vidiniuose gniaužtuose, nes prisitaikyti yra sunku. Mimikrija sukuria akistatą su savimi – tik naujajame pasaulyje galima atrasti savo pašaukimą ir laisvę, kuri yra įsipareigojimas pirmiausia sau. Globojantis žvilgsnis sujungia praeitį ir dabartį ir kuria ateitį – žvilgsnis geidžia naujų raiškos formų, kurios niekada nėra vienišos, nes susiliečia su oru, vandeniu, žeme ir dieviškąja kūrybos ugnimi. Prometėjo archetipas sujungia visas vietas, nes kibirkštis prasideda nuo senovės graikų skulptūros – disko, kuris, mestas iš tėvynės, pasiekia erdvę anapus Atlanto. Uždarumas ir posovietinė praeitis tampa ne tokia svarbi: atsiranda tolerancija ir suvokimas, kad išvažiavus gyvenimas nenutrūksta, atožvilgsniai jungiasi su ateities perspektyva. Žurnalistas Rytis Zemkauskas, kurdamas televizijos laidą "Alchemija" apie 2013 m. vykusį "Santaros-Šviesos" intelektualinio judėjimo, išsiplėtusio į visos lietuvių diasporos sąjūdį, suvažiavimą Alantoje, muzikiniu fonu pasirinko Leonardo Coheno muzikinį kūrinį "The Future". Kūrybinis imperatyvas, siekiantis Platono akademijos laikus, kai pagrindinis edukacijos būdas buvo pokalbis, tęsiasi per Algimantą Mackų iki mūsų dienų. Lietuvių kalbos garsinė žodžių forma atitinka daiktus, kuriuos tie žodžiai įvardija, išsipildo formos ir turinio vienovė.
Pokalbis su kitu žmogumi, kuris visada turi vardą, egzilyje niekada nėra vien tik žodinis – judesys, žvilgsnis sutapatina garsinį skambesį ir charakterį. Žmogiškumas virsta lietuviška sutartine, kad ir kur būtum atsidūręs. Akių ugnis yra kūrybinis pokalbis, jungiantis visas kultūras nuo seniausių archajinių iki dabartinių meno sąjūdžių.
"Fluxus" meno judėjimo pradininkas Jurgis Mačiūnas puikiai pajuto naują ritmą, kuris tvyrojo XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečių JAV – fluksistų žaidimai kilo iš senojo Lietuvos kaimo, kuriame šienapjūtė niekada nebuvo vien tik fizinis darbas: ji susiliejo su kosminiu ritmu. Metų laikų kaita, ruduo, žiema, pavasaris ir vasara lietuviams visada yra vienis, kuriame priešpriešos jungiasi ir netenka konfliktiškumo, nes visa yra grožis ir aristoteliškasis išminties aukso vidurys. Nesuinteresuotas žvilgsnis yra estetinės distancijos sąlyga, tačiau lietuvio žvilgsnis yra betarpiškas, jame dalyvauja visas kūnas – tai prisilietimas prie medžio lapo, kai pirštai tiria tekstūrą, akys išsiilgusios žalumos (didmiestyje irgi auga žolė, net jei ji pasėta rankų, o ne vėjo).
Kūryba virsta žvilgsniu į save – introspekcija, stebėjimu ir troškimu gyventi ne vien sau, bet ir kitiems. Tikėjimo tiesa yra pabėgimas nuo nežinios, sutrikimo ir ribinių būsenų į drąsą kurti: gimtoji aplinka pratęsiama egzilyje. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas portretistas Algimantas Aleksandravičius teigia, kad kūryba prasideda nuo sudėtingos ir konfliktinės saviraiškos, vėliau seka išraiška, kuri jau nukreipta į gamtą, žmones ir daiktus, po to – raiška (siekiama kuo tobulesnės meninės formos), ir nusitęsia į aišką. Ši yra tikrumas, vedantis Dievop (stebėtina, kad lietuviai iki šiol išsaugojo senąsias daiktavardžių vietininko linksnio formas, kurios archajinę realybę verčia moderniąja) – į kelią, kuriame šviečia arkiniai langai, niekada nepridengti, kad šviesa ir tiesa (juk šie žodžiai įrašyti "Tautiškoje giesmėje") sklistų iš dangaus į žmogų. Taip pasiekiamas dieviškosios pasaulio tvarkos ratas: žmogus–dievybė–žmogus. Po kūrybinės meditacijos randasi nušvitimas ir suvokimas, kad ginčas su Dievu yra poezijos eilutė ir įkvėpimas: tikėjimas, kad pasaulis nuo Adomo ir Ievos iki mūsų ir po mūsų šviesus pokalbis su Kitu.
Naujausi komentarai