Atrodo, kiekviena, kad ir pati mažiausia privati teritorija Lietuvoje turi individualią tvorą, atspindinčią šeimininko skonį, santykį su aplinka ir kaimynais, jo pajamas, tvarkingumą. Galbūt net charakterį, nes sunku patikėti, kad trauminės patirties neturintis žmogus tvorą apjuostų kovinių iečių antgaliais. O tokių tvorų pasitaiko.
Kai kur tvorų margumynas atrodo kaip balaganas, nes parodo beskonybę, galima įžvelgti net maivymosi ir puikavimosi, o kartais elementaraus apsileidimo, kai norisi pasakyti: žmogau, susitvarkyk. Tačiau taip paprastai nepasakysi, nes kiekvienas turi savo bėdų ir motyvų, o institucijų inspektoriai stokoja galių, o gal ir motyvacijos siekti, kad būtų pašalintos suklypusios ar net supuvusios tvoros, todėl balaganinis tvorų pliuralizmas Lietuvoje, tikėtina, bus ilgalaikis, nutolinantis viltis, kad galbūt ir pas mus tvoros bus statomos laikantis protingo ir profesionalaus standarto, kaip yra, sakykime, Austrijoje, Danijoje ar pan.
Tačiau kartais elementarios tvoros įgauna fundamentalią prasmę. Tai neseniai pamatėme Šilalės ir Tauragės rajonuose, kur suplanuota įrengti poligonus.
Paaiškėjo, kad aplinkui yra daug visokių matomų ir nematomų tvorelių, kurių savininkai dabar pyškina iš savo šautuvėlių, norėdami savo teritorijas apginti nuo besitreniruojančių kariuomenės dalinių, nes jie kels triukšmą ir sutrikdys nusistovėjusią tvarką. Pyškintojų į poligoną yra įvairių – vieni bites saugo, kiti susirūpino, kad grybo nebeturės kur pjauti, treti susisielojo, kad ant miško paklotės nebegalės šerno pakloti. Kad poligonas yra dalis tvoros, galinčios apsaugoti visą jų gyvenimą, pyškintojai tarsi nesupranta. Nieko nuostabaus. Dar tebesame smulkių privačių tvorų kraštas.
Naujausi komentarai