Kažin ar šiais laikais atsirastų bent vienas suaugęs žmogus, nematęs kriminalinio filmo apie banko ar kokį kitą, pvz., traukinio, apiplėšimą. Nors šioje srityje režisieriams vis sunkiau kuo nors nustebinti žiūrovus bei kritikus, t.y. naujai pasakyti tai, ką ir taip visi žino, į kriminalinius filmus ir toliau investuojami dideli pinigai bei visų dalyvaujančiųjų laikas. Kažkas pačiame kino mene yra be galo palankaus perteikiant tokius reiškinius kaip įtampa ir išgąstis. Ne be reikalo tuo prasidėjo paties pirmojo naratyvinio filmo "Didysis traukinio apiplėšimas" peržiūra prieš kiek daugiau nei 100 metų. Ironiška tai, kad dabar, praėjus nemažai laiko, smalsiausi kino mėgėjai, kai kuriuos filmus pažiūrėję internete, gali būti apkaltinti kino industrijos apiplėšimu – piratavimu.
Ar šiuolaikinio kino kūrėjai (ne)turėtų daugiau rūpintis tuo, kokias idėjas perteikia jų filmai? Kai kas pasakytų, kad idėjos kine netgi pavojingos (tą patvirtinti galėtų ne tik turtus praradę investuotojai, bet ir pasaulinės istorijos faktai apie nacių bei sovietų propagandinį kiną). Paties menininko intencijos dar nėra svarbiausios, kūrinio prasmė ne mažiau priklauso ir nuo žiūrovo, o galutinį verdiktą paskelbia ateities kartos.
Oscaras Wilde'as teigė, kad "idėja, kuri nėra pavojinga, apskritai neverta būti vadinama idėja". Vokiečių naujosios kino bangos atstovas kino režisierius Werneris Herzogas gerą idėją turintiems pradedantiems režisieriams ne juokais yra siūlęs apiplėšti banką ir kuo greičiau statyti filmą. Nežinia, ar šį patarimą išgirdo kontroversiškas avangardinio kino režisierius amerikietis Joe Gibbonsas (jo kūrinius yra įsigijusios garsiausios pasaulio galerijos), kuris liepą bus teisiamas už vieno iš Niujorko bankų apiplėšimą.
Visuomenės paribius tyrinėjantis menininkas, buvęs vieno prestižinio JAV menų universiteto dėstytojas, vietoje ginklo rankose laikė filmavimo kamerą, o visa užfiksuota medžiaga, pasak jo, turėjo būti skirta naujam sumanytam meno projektui. Pasak J.Gibbonso, veiklai, kurią jis vadina tiriamuoju darbu, jį įkvėpė prancūzų poetas Arthuras Rimbaud, tikėjęs, kad poetas privalo pasiekti pragaro gelmes ir pateikti savo ataskaitą apie tai visuomenei.
Per 30 filmų sukūręs menininkas prisipažino, kad tokiam žingsniui ryžosi ir dėl to, kad ilgai jam nesisekė sudurti galo su galu, jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Kita vertus, itin asmenišką dokumentiką – dienoraštinį kiną – primenantys J.Gibbonso darbai pasižymi visišku tikrovės ir fikcijos supynimu. Jos nepajėgia atskirti nei kolegos, nei artimiausi jo žmonės.
Apie norą įsigyti būsimą J.Gibbonso filmą jau pareiškė vienas iš nacionalinių JAV muziejų, jei mes ir pripažintume, kad pastarasis darbas – vis tik meno kūrinys, deja, niekada jo galime ir neišvysti, ir visiškai interpretuoti. Jis bus saugomas policijos nuovadoje kartu su kitais nusikaltimo įkalčiais. Menininko veiksmus aptarinėja pasaulio žiniasklaida, jo kolegos ir meno kritikai. Tad galbūt tai ir buvo jo tikslas? Jei pripažintas kino režisierius išgyventi ir naująjį filmą gali sukurti tik tokiu beprotišku bei pavojingu būdu tai, kaip ir bet kuris meno kūrinys, daug pasako ir apie pačią visuomenę.
Į šią situaciją galima pažvelgti ir taip: visi žino, kad atvejai, kai menui pavyksta "paimti banką" (kitaip sakant – jį apiplėšti) yra ganėtinai reti, pas mus dažniau nutinka atvirkščiai (ypač tai pastebima kino pasaulyje).
Artimiausiu pavyzdžiu šįkart galėtų būti praėjusį savaitgalį Rotušės a. vykusių dviejų skirtingų renginių susidūrimas. Kalbu apie Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje "Meno parkas" vykusį tarptautinį performanso ir gyvo meno festivalį "Creature" ir čia pat per kelis metrus atvirame lauke šeštadienį veikusį Maisto kultūros festivalį. Pastarojo renginio gausūs lankytojai buvo lyg nenuginčijamas įrodymas, kad maistas žmogui svarbiau už meną, galbūt dėl to šis renginys turėjo ir akivaizdžiai pranašesnį finansavimą. Deja, lietuviškos popmuzikos atlikėjų (nežinia kaip susijusių su maisto kultūra) keliamas triukšmas ir galerijos stiklų drebinimas vis labiau darėsi panašus į bandymą įsiveržti bei atplėšti susikaupusių, maistui abejingų žiūrovų ir menininkų dėmesį nuo meno, žodžiu, juos apiplėšti. Tai galėtų būti įrodymas, kad lietuviškas kapitalas vis dar neatranda civilizuotų būdų vaisingai sugyventi su menu ir jo kūrėjais.
Naujausi komentarai