NKDT scenoje spektaklį „Septynios vienatvės“ įgyvendina teatro legendos kolegos ir bendraminčiai, vienas jų – Hansas-Jörnas Brandenburgas, muzikas, kompozitorius, režisierius, daugiau nei keturis dešimtmečius bendradarbiavęs su R. Wilsonu, tad galima teigti, kad šie kūrėjai drauge sukūrė R. Wilsono teatro stilių, muzikos elemento prasmę, funkciją jame.
Studijavęs Hamburge ir Hanoveryje, H.-J. Brandenburgas yra vadovavęs Hamburgo teatrui (Deutsches Schauspielhaus), dirbo su britų grupe „The Tiger Lillies“ (2001 m. aranžavo jos albumą „Gorey End“) ir reikšmingai prisidėjo prie grupės pelnytos „Grammy“ nominacijos. Kaip dera įvairialypė menininko raiška – būtis tarp teatro ir muzikos, galbūt tiksliau – būtis teatro muzikoje ir (ar) muzikos teatre, ieškant autentiškai unikalaus prasmių skambesio, kuris gimsta ir išsipildo čia ir dabar, kartu sklęsdamas amžinybėn?
Pasitinkant režisieriaus, dramaturgo, dailininko, scenografo, vieno žymiausių eksperimentinio ir avangardinio teatro kūrėjų, šviesios atminties R. Wilsono (pačia plačiausia, giliausia ir tikriausia žodžio „šviesa“ prasme, nes Maestro kūrė būtent pasitelkęs šį elementą) spektaklio premjerą – pokalbis su H.-J. Brandenburgu.
– Gerbiamas Hansai-Jörnai, NKDT įvyksiančios spektaklio „Septynios vienatvės“ premjeros literatūrinis pagrindas – lietuvių rašytojo, metafizinės, simbolistinės poezijos autoriaus O. Milašiaus tekstai. Šių laikų lietuvių poetas Aidas Marčėnas poeziją yra pavadinęs kalbos religija, tad prašyčiau pasidalyti asmenine pajauta poezijos, kuriai atsidavusieji, varijuodami kalbà, priartėja prie aukščiausio prasminio sakralumo.
– Man poezija ir muzika turi tas pačias šaknis, jos kyla iš to paties šaltinio, esančio už racionalaus mąstymo ribų. Sąmonės būsena, kai kuri poeziją ar muziką, grindžiama tikėjimu ir pasitikėjimu begaline erdve ir galia. Šioje asmeninėje būsenoje laikas ir erdvė sukuria žodžius ar garsus, kurie pranoksta protą. Arba, kaip sakė Johnas Cage’as: „Muzikos ir žodžių tikslas – nuraminti ir nutildyti protą, kad jis taptų imlus dieviškosioms įtakoms.“
– Kaip ir žymite Jūs, muzika, kaip ir poezija, lygiai taip pat tarytum ateina pati savaime, tarytum pasirenka žmogų kaip kanalą savai galimybei išsipildyti – rastis. Kaip Jūs patiriate ir aiškintumėte muzikos kūrybą – procesą nuo pradžios, galbūt idėjos gimimo, formavimosi, galbūt pirmųjų garsų suskambėjimo, išgirdimo, kūrybinio ir techninio darbo bei to momento, kai jau aišku arba nusprendžiama, kad kūrinys – parašytas?
– Man kūrybos procesas yra paprasčiausias sąmonės srauto klausymas ir bandymas šią patirtį įprasminti garsų skambesiu. Pasirenku vieną natą ar garsą ir, kliaudamasis intuicija, mėginu jį prasmingai plėtoti. Bobas Wilsonas man duodavo labai paprastų ir konkrečių nuorodų, tarkime: „Grok ką nors lėtai (arba greitai), tyliai (arba garsiai), švelniai (arba piktai). Ir pirmyn!“ Tada aš tiesiog pradėdavau groti žiūrėdamas į sceną – fiksuodavau vaizdą paversdamas jį muzika. Tai tarsi žaidimas, šokis, kova: nėra laiko mąstyti, tiesiog pradedu ir darau! Šis procesas pagrįstas giliu mūsų su Bobu tarpusavio pasitikėjimu, susiformavusiu per 36-erius bendro darbo metus.
– Poezijoje, kaip ir muzikoje, teatre, meno kalbà žmogus susitinka žmogų ir, ko gero, svarbiausia – žmogus susitinka pats save. Akistatoje su savuoju „aš“ galbūt ir išsigrynina, išskaidrėja, jog kiekvienas mūsų esame apdovanoti ir kartu pasmerkti egzistencinei vienatvei, iš kurios kyla, gimsta nenumalšinamas ilgesys tam, kas prarasta, neatrasta, kas daugiau už suvokimą, kas (galbūt) egzistuoja kitapus (anapus) laiko ir gyvenimo ribų. Suvoktina, kad kūrėjui laikas vienumoje reikalingas, idant būtų laikinės erdvės kūrybinei raiškai, tačiau žmogus yra dialogiška būtybė – žmogui reikia žmogaus. Tad kaip, Jūsų patyrimu, tarpusavyje sudera šios dvi viena kitai priešingos ir prieštaraujančios būties ypatybės?
– Man vienatvė turi dvi skirtingas reikšmes: pirma, susikoncentravimas į save be jokių trukdžių; antra, vienišumas, izoliacijos nuo kitų jausmas. Darbas su B. Wilsonu – dar viena vienatvės forma. Tu esi vienas didelės bendradarbių komandos viduje, seki procesą, kurio metu kuriama kažkas, kas pranoksta asmeninius jausmus ir mintis. Tai tarsi sekimas puikiu dirigentu. Yra apie 70 vienišų asmenų, turinčių skirtingas nuomones, bet juos tarsi sinchronizuoja idėja, kuri yra didesnė už dalyvaujančių žmonių skaičių. Visi visada yra vieni, bet kartu ir kūrybinio proceso, pranokstančio jų individualias mintis, dalis. Beje, manau, kad Dievas buvo pora... (Šypteli.)
– Esate teatro meno kūrėjas, tad įdomu, kaip Jūs apibrėžtumėte, kas yra teatras?
– Man teatro menas yra savotiška utopija, kurioje iš chaoso sukuriama tvarka, o iš tvarkos – chaosas! Čia galima juoktis arba verkti.
– Remdamasis savo autentiškai unikaliu patyrimu, pristatykite šviesios atminties teatro Maestro R. Wilsoną, jo sukurtą teatrą.
– R. Wilsonas man yra vienas iš didžiausių ir paskutinių šio amžiaus teatro mėgėjų! Jis nesikankino jokiose akademinėse teatro meno studijose, kaip ir Johannas Sebastianas Bachas, kuris taip pat buvo autodidaktas: mokėsi iš asmeninės praktikos, įgydamas kūrybos ir darbo patirties! Man pasisekė, kad dirbau ir su George’u Tabori, tokiu pačiu genijumi, gyvenančiu ir mylinčiu gyvenimą bei darbą. Tačiau šiais laikais tokie genijai atrodo išnykę, ištrinti akademinio darbo, netalentingų mokytojų ir nuobodžių mokyklų. Todėl dar labiau turime gerbti Bobo idėją įkurti „Watermill Center“, suteikiant vietą visų rūšių ateities kartų menininkams! Beje, aš taip pat suvokiu save kaip mėgėją – niekas negali būti klaidinga, kas gimsta iš meilės.
Man poezija ir muzika turi tas pačias šaknis, jos kyla iš to paties šaltinio, esančio už racionalaus mąstymo ribų.
– Spektaklyje „Septynios vienatvės“ labai natūraliai susisiekia ir susitinka muzika, literatūra ir teatras. O. Milašius, kurio tekstai yra būsimosios premjeros literatūrinis-dramaturginis pagrindas, pateikė originalią Don Žuano istorijos versiją. Žinia, kompozitorius genijus Wolfgangas Amadeus Mozartas yra operos „Don Žuanas“ autorius, šios operos populiarumas neblėsta, su metais tik auga. Tad kaip muzikui, kompozitoriui, kokia Jums asmeniškai Mozarto reikšmė? Ką ir kaip Jums byloja šio kompozitoriaus muzika?
– Vokiečių kalboje „Zart“ reiškia „švelnus“, „Mo“ reiškia „daugiau man“. Jis yra protingas, juokingas ir griežtas tuo pačiu metu! Augalai auga greičiau ir yra sveikesni, kai juos priverčiate klausytis jo muzikos, ko daugiau galima norėti!
– Šiemet sueina 240 metų nuo „Don Žuano“ sukūrimo. Pasidalykite šio kūrinio pajauta, o taip pat ir Don Žuano kaip kultūrinio reiškinio suvoktimi. Kodėl jis kiekviename amžiuje išlieka gyvas ir gyvybingas? Kur išlaiko Don Žuano gyvastį – žmogaus dieviškas nuodėmingumas ar nuodėmingas dieviškumas?
– Ispanų kalba parašytą originalų pasakojimą sukūrė katalikų kunigas. Terminas „nuodėmė“ yra naudojamas bažnyčios ir žmonių, siekiant baime pagrįstos teisėtvarkos. Tačiau jei esame sukurti Dievo, jo valia, tai atrodo, kad Dievas taip pat nėra laisvas nuo nuodėmės idėjos... Tikra anarchija reikštų būti laisvam nuo nuodėmės, kiekvieną veiksmą atliekant su pagarba kitam, nekenkiant jokiam šalia esančiam padarui. Don Žuanas sako netiesą, meluoja ir išduoda, bet manau, kad jis galėtų elgtis geriau, jei tik norėtų.
– Visa ko kaitoje – akimirksnybėje, ką patartumėte ir ko linkėtumėte sau – kūrėjui, bendraminčiams kolegoms, menininkų bendruomenei, meno mylėtojams ir gerbėjams, patyrėjams, kurie kiekvieną kartą renkasi nežinoti ir pabandyti atrasti tai, kas neatrasta?
– Būkite smalsūs, būkite rimti, šypsokitės ir priverskite kitus šypsotis (jei norite), būkite atviri, priimkite savo nesėkmes, nustokite įtikinėti kitus, kol tikrai nepatikite patys savimi, ir toliau dirbkite!
Bendrakeleiviai su O. Milašiumi ir R. Wilsonu
Šį savaitgalį Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pristatoma premjera „Septynios vienatvės“ – unikali galimybė pamatyti paskutinį Roberto Wilsono – vieno žymiausių eksperimentinio ir avangardinio teatro režisierių pasaulyje, paskutinį dramos spektaklį.
2022 m. NKDT pastatęs „Dorianą“, pernai R. Wilsonas pradėjo repetuoti naują spektaklį, tačiau pabaigti nespėjo – liepą iškeliavo anapilin. R. Wilsono idėjas, jau virtusias ryškiu spektaklio kontūru, įgyvendino bendrarežisieriaus Charleso Chemino vadovaujama komanda.
Pagal lietuvių kilmės prancūzų poeto, dramaturgo, diplomato Oskaro Milašiaus kūrybą pastatytas spektaklis nėra jo literatūrinio palikimo dekonstrukcija, poetikos „atrakinimas“ ar pristatymas šiuolaikinei publikai.
Anot NKDT meno vadovo Edgaro Klivio, režisierius R. Wilsonas ne kartą yra pabrėžęs, kad visiškai nesistengia pristatyti ar atskleisti autorių pedagoginiais tikslais – jis veikiau žaidžia O. Milašiaus tekstais, jų fragmentais. „Todėl prieš žiūrovo akis kartais gims beveik apčiuopiama poetinė sinergija – galiausiai kažkur dviejų poetų vaizduotės susilies ir susipins, o kartais žodis ir vaizdas pasuks savais keliais arba ims vienas kitą ironizuoti. Šis žaismas, į kurį žiūrovas bus pakviestas įsijungti – pagauti sąskambius ir vėl juos prarasti, – pasiūlys unikalią estetinę patirtį“, – sako E. Klivis.
O. Milašiaus poezija, proza, pasakos susipina su jo dramatiškesniais, metafiziniais kūriniais, tyrinėjančiais meilę, vienatvę, mirtį, nesibaigiančią šviesos bei harmonijos paiešką, keliančiais gilius egzistencinius klausimus apie žmoniją, jos vietą visatoje, apie laiko tėkmę.
Poetiškas R. Wilsono žvilgsnis neįtikėtiną O. Milašiaus vaizduotės pasaulį – jo nerimastingas subjektyvias abstrakcijas ir įspūdingas vaizdines priemones – prikelia gyvenimui.
„Septynios vienatvės“ – tai poetinė kelionė, kurioje žiūrovą lydi dviejų iškilių menininkų – O. Milašiaus ir R. Wilsono – mintys. Įtraukus, preciziškai sukonstruotas sceninis veiksmas – išgryninta akustinė, vizualinė patirtis, papildanti ypatingo įsiklausymo reikalaujantį tekstą.
Pagrindinis spektaklio veikėjas Poetas įkūnija žavingą figūrą, jo žodžiai padaro mūsų pasaulį sudėtingesnį, bet tuo pačiu ir lengviau suprantamą. Savo ieškojimams jis pasitelkia išgalvotą antrininką, garsų dramos personažą Don Žuaną. Jis pasirodo tiesiai iš O. Milašiaus jaunystėje parašytos dramos scenų, vaizduojančių nepasotinamą gyvenimo alkį ir troškimą užkariauti pasaulį. Šios scenos susilieja su vėlesnio laikotarpio pjesės „Migelis Manjara“ scenomis, kuriose pagrindinis veikėjas Don Žuanas iš Sevilijos siekia atpirkimo.
Šie personažai vaizduoja universalias figūras, atskleidžiančias žmogaus sielos sudėtingumą, grožį ir neišvengiamą absurdiškumą.
Spektaklyje sekame Poeto kūrybos eigą, tai, kaip jis nustato ir įveikia savo įsivaizduojamų pasaulių ribas. Abejodamas, klajodamas po paslaptingas ir neištirtas teritorijas, jis mums atneša laisvę iš vietos, kurią pasiekti gali tik poetai, – iš begalinės kelionės tikslo, iš pačios amžinybės.
Artimiausias O. Milašiaus bičiulis Armandas Godoy yra taikliai apibūdinęs poeto lemtį: „Amžinas kiekvieno didžio poeto skausmas – vienatvė ir tas nesupratimas, kurį ji su savimi neša. Tikras poetas niekina šlovę, bet trokšta valdyti protus. Galima sakyti, kad O. Milašius visą gyvenimą buvo nesupratimo ir niekinamo amžininkų abejingumo auka.“ Todėl vienatvė yra ne tik „Septynių vienatvių“ tema, bet ir paties poeto asmeninė patirtis. Vienišumas net būnant šalia kitų žmonių, juolab akistatoje su Mirties angelu, lydi ir Dainiaus Svobono kuriamą personažą. Jį atskleisti padeda R. Wilsono kruopščiai atrinkta aktorių komanda: Kęstutis Jakštas, Martyna Gedvilaitė, Gytis Laskovas, Miglė Navasaitytė, Agnieska Ravdo, Vladimiras Šerstabojevas. Kiekvienas jų kuriamas veikėjas – savaip ryškus ir reikšmingas.
Kaip ir visi R. Wilsono darbai teatre, „Septynios vienatvės“ yra išskirtinės estetikos. Kad jo paties sukurta scenografija įgytų tokią fizinę išraišką, kokią būtų norėjęs išvysti ir pats režisierius, pasirūpino ilgametė jo spektaklių partnerė dailininkė Stephanie Engeln.
Spektaklis, kurį R. Wilsonas dedikavo mecenatei Audrey Gruss, galiausiai tapo paskutine jo dovana, o apsilankymas jame – pagarbos iškiliam kūrėjui išraiška, galimybė panirti į dviejų gyvenime nesusitikusių, bet savo gilumu panašių kūrėjų slėpinius.
Naujausi komentarai