Transliacijos intarpuose – specialūs siužetai iš kitų garsių Europos, Azijos, Amerikos baleto trupių. Taip, nesuklydome – teatrai, kuriuose šoka pasaulio baleto primos ir primarijai, leis pamatyti savo virtuvę, prakaituotus, be grimo lašo žvaigždžių veidus, išgirsti viešųjų ryšių skyrių nenugludintas frazes. Pamatyti neretušuotą šio karališkojo scenos meno kasdienybę, kūrybines kančias, kuriose gimsta didingi vaidmenys. Nesuklydome šio renginio išvakarėse kalbėdami apie jį Lietuvoje, nors projekte nedalyvauja nė vienas mūsų šalies teatras. Mat, jei ne dabar, nes jei apsimesime nepastebį, kokie šiandien yra kultūros komunikacijos poreikiai, būdai ir kryptys, greitai gal išvis neturėsime nacionalinio baleto, kurio komunikacija reikės rūpintis.
Smalsumo vedami atlikome eksperimentą Laisvės alėjoje. Dvidešimt praeivių buvo paprašyti įvardyti bent du žinomus šiandien šokančius Lietuvos baleto artistus. Mums pasisekė – du buvo susiję su Kauno valstybiniu muzikiniu teatru ir įvardijo pagrindinius solistus. Vienam buvo žinomi šiemečiai Auksinio scenos kryžiaus laureatai Greta Gylytė ir Eligijus Butkus. Vienam nusišypsojo laimė žinoti Kanados nacionalinio baleto trupės narę Jurgitą Droniną. Vienas bandė išsisukti su šiuolaikinio šokio kolektyvų vardais. Likusieji minėjo garsiausios pastarųjų dešimtmečių nacionalinio baleto žvaigždę, šiuo metu klestinčią mokyklą Lietuvoje ir JAV turinčią Eglę Špokaitę, ne tik šokiu, choreografija, bet šančiškomis šaknimis ir dalyvavimu televizijos projektuose išgarsėjusį Jurijų Smoriginą. Ir viskas. Tarsi didžiausia M.K.Čiurlionio menų gimnazija kasmet neišleistų būrelio auklėtinių. Tarsi lankomiausiame Lietuvoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nebūtų didžiausios šalyje baleto trupės. Tarsi nebūtų Beatos Molytės Klaipėdoje. Tarsi Lietuvos nacionalinis baletas, dėl kurio veik prieš du dešimtmečius iš Tokijaus nebūtų atvykusi Miki Hamanaka, būtų kažkur dingęs.
Praeivių Laisvės alėjoje apklausa – tik ekspromtas, sociologiškai negalintis reprezentuoti Lietuvos gyventojų žinių apie nacionalinį baletą. Tačiau tereikia įsivaizduoti atsakymus, jei būtume paklausę apie krepšinį ar naujausios olimpiados dalyvius. Skirtumas būtų akivaizdus sporto naudai. Ir šiuokart – kaip, tiesą sakant, ir visais kitais – meno palyginimas su sportu nereiškia šių nuostabių žmonijos veiklų supriešinimo. Tiesiog atskleidžia silpnąsias kultūros ir stipriąsias sporto viešintojų puses.
Šiuo atveju galime pamiršti amžiną diskusiją, kas kam daro didesnę įtaką – pasiūla ar paklausa. Vien dėl išskirtinės estetikos klasikinis šokis buvo ir bus patrauklus, t.y. paklausus. Minios plūsta į gastrolinius baleto spektaklius, net kai šokama pagal fonogramą. Anšlaginiai ir kino teatruose transliuojami baletai iš Maskvos Didžiojo teatro – nepaisant nemenkos bilietų kainos. Klausimas tik vienas: kiek ši paklausa gali pakeisti pasiūlą – kiekybiškai ir kokybiškai.
Tam, kad tai įvyktų, kad alptume ne tik dėl gastroliuojančių užsienio baleto žvaigždžių, kad baletas nebūtų vertinamas tik kaip stryksėjimas ant pirštų galų pagal nemariąją "Spragtuko" muziką, kad žinotume ne tik tas kordebaleto šokėjas, kurias jų palydovai atsiveda į blizgių žurnalų mėgstamus renginius, apie baletą reikia kalbėti. Kalbėti daug, neapsiribojant tik premjerų pastatymu ir pristatymu. Kelios eilutės Vikipedijoje, vienas kitas sporadiškai vykdomas projektas, tik bibliotekose ir nišiniuose knygynuose likusi 2010-aisiais išleista Helmuto Šabasevičiaus "Trumpa Lietuvos baleto istorija" – tikrai per menkas laukas, kuriame bent kiek susidomėję mėgėjai galėtų šviestis ir tobulėti.
Kas tuo turėtų užsiimti? Tikrai ne tik teatrai. Ir tikrai ne televizija, kuriai, kad ir kaip keista bei apmaudu būtų, už populiarumo bangą turi dėkoti operos solistai. Nacionalinis baletas vertas tapti tuo, kuo niekaip netampa, – kultūros politikos dalimi. Su valstybės parama (o gal net iniciatyva?) jaunųjų atlikėjų konkursams. Privačių baleto mokyklų rengiami tarptautiniai konkursai, jų dalyvių lygis (ir pastarųjų pelnomi prizai aukščiausio lygio konkursuose užsienyje) – puikus įrodymas, kad tokios iniciatyvos tikrai pasiteisina. Su adekvačia informacijos sklaida apie istoriją ir šiandieną.
Keista tradicija, tačiau pas mus mėgstama problemas spręsti sulaukus specialios progos. Baleto populiarinti, deja, net ir šiuo atveju nesugebama. Ar daug kas pastebėjome, kad 2015-aisiais minėtas Lietuvos nacionalinio baleto 90-metis? Ar turime tikėtis, kad požiūris pasikeis tik tuomet, kai minėsime 100-metį?
O iki tol visiems baleto mylėtojams, profesionaliems ir tik pradedantiesiems žiūrovams lieka stebėti ir sekti svetimų nacionalinių baletų gyvenimą. Tereikia paieškos sistemos laukelyje įsivesti "World Ballet Day 2016" ir nepražiopsoti spalio 4-osios.
Naujausi komentarai