Žemės drebėjimo pamokos
Pagrindiniai mokymų epizodai vyko architekto Paulio Gottereau istoriniame name Bukarešte. Mokymų scenarijuje visas istorinis centras buvo nukentėjęs nuo žemės drebėjimo. Turėjome veikti taip, tarsi būtume atvykę į realią ekstremaliąją situaciją. Vertinome, ar prie pastato saugu artintis, dokumentavome pažeidimus, skaičiavome ir registravome pažeistus architektūrinius fragmentus, aiškinomės, kaip pasiekti svarbiausias vertybes iš antro aukšto, į kurį vedė pažeisti laiptai, bandėme rekonstruoti nematerialaus paveldo nuotrupas ir atkurti buvusį amatų centrą, stengėmės nustatyti prioritetus, ką gi saugoti.
Neapsieita ir be praktinio darbo – inscenizuota, kad dingusi elektra, tad turimomis kukliomis priemonėmis: pjūklu, plaktuku, medžio statiniais – teko stabilizuoti pažeistus laiptus, arkas, plokštėmis uždengti langus. Įpusėjus stabilizavimo darbus, ištiko inscenizuotas gaisras ir laukė susitikimas su atskubėjusiais ugniagesiais gelbėtojais.
Tokiose stresinėse situacijose labai greitai paaiškėja, kad vien profesinių žinių apie architektūrą, muziejininkystę ar restauravimą nebeužtenka. Reikia suprasti konstrukcijas, saugos procedūras, išmokti komunikuoti su gelbėjimo tarnybomis, vertinti rizikas, dokumentuoti ir dirbti tarptautinėje komandoje. Dar svarbiau – suprasti savo atsakomybes visoje greito reagavimo grandinėje.
Bukareštas tokiems ICCROM mokymams buvo paranki vieta. 1977 m. Vrančos žemės drebėjimas skaudžiai palietė Rumunijos sostinę ir jos architektūros paveldą, o seisminė rizika miestui tebėra aktuali ir specialistai šiandien vis garsiau kalba apie artėjančias grėsmes. Žemės drebėjimo pažeidimai akivaizdūs daugelyje modernizmo ir ankstesnių laikotarpių pastatų. Tai leido suprasti situacijas, kurios gali būti aktualios po sprogimų ar kitos stambaus masto stichinės nelaimės.
Paveldas nėra sala
„ICCROM READY Track-2“ programa, prasidėjusi 2026 m. birželį ir truksianti iki 2027 m. gegužės, jungia nuotolinius mokymus, intensyvią dviejų savaičių dalį Bukarešte ir savarankišką atvejo studiją. 2028-aisiais visi trejų metų dalyviai tikisi susitikti baigiamojoje konferencijoje. Projekto vadovė Aparna Tandon ne kartą sakė, kad „paveldas nėra sala“. Tokia mokymų logika verčia į paveldą ir kultūros vertybes žiūrėti ne kaip į atskirą pastatą ar vertybių rinkinį, bet kaip į platesnės ekosistemos dalį.
Šį principą nesudėtinga taikyti ir Lietuvoje. Tyrimui pasirinkau Vilniaus Aukštutinę ir Žemutinę pilis, tačiau panaši situacija galėtų būti ir nagrinėjant Kauną – tai UNESCO saugoma vietovė, šalia – upė, šlaitai, lankytojų ir renginių srautai. Tokiose erdvėse susitinka nekilnojamasis ir kilnojamasis paveldas, archeologiniai sluoksniai, gamtinė aplinka, miesto infrastruktūra, skirtingos verslo, religinės, akademinės bendruomenės, valstybės ir savivaldybės institucijos.
Taip tikrai nenutiks, bet jeigu tokioje urbanizuotoje ir valstybei itin svarbioje teritorijoje įvyksta potvynis, nuošliauža, bet kokia ekstremali situacija ar konflikto grėsmė, vieno muziejaus, mano tyrinėjamu atveju – Valdovų rūmų – ekstremaliųjų situacijų planas problemos neišspręs. Reikia žinoti, kaip keisis prieiga prie objekto, kas valdys teritoriją, kaip bus užtikrinamas žmonių saugumas, kas priims sprendimą dėl patekimo į pastatą, kaip informacija pasieks policiją, ugniagesius, savivaldybę ar kariuomenę ir kas galės pradėti gelbėti kultūros vertybes, kai tiesioginis pavojus žmonėms bus sumažėjęs.
Dėl to savo ICCROM atvejo studijai pasirinkau kompleksinę paveldo teritoriją, kuri leistų išsinagrinėti įvairias situacijas.
Ukrainos patirtys
Kultūros paveldo apsaugos tema krizės metu reikalauja labai aiškios vertybinės hierarchijos: pirmiausia gelbėjami žmonės. Tačiau, pašalinus tiesioginį pavojų žmonių gyvybei, atsiranda labai svarbus momentas, kai į paveldo objektus turi būti kviečiami kultūros paveldo pirmosios pagalbos specialistai arba, kaip aš pavadinau, paveldo paramedikai. Kultūros vertybės gali būti jautrios aplinkai ir kartu atsiranda vertingiausių daiktų dingimo rizika.
Mes neatstosime ugniagesių, policijos, inžinierių ar restauratorių, tačiau esame ruošiami įvertinti žalą ir rizikas, dokumentuoti, padėti organizuoti saugią prieigą, pasirūpinti tinkamu pakavimu ir laikinu saugojimu ir pereiti nuo skubaus reagavimo prie atkūrimo.
Tai kraštutiniai atvejai, tačiau žinojimas, kad metodika yra išbandyta Ukrainos praktikoje, nepalieka vietos abejonėms. Bukarešte patirtimi dalijosi Maidano muziejaus generalinis direktorius Ihoris Pošyvailo, pasakodamas apie Ukrainoje nacionaliniu mastu plėtojamą kultūros paveldo paramedikų tinklo kūrimą, jis pristatė, kaip standartizuotos formos (kilnojamajam, nekilnojamajam ir nematerialiam paveldui) padėjo sukurti mobiliąją ir internetinę duomenų rinkimo programėlę, o surinkti duomenys panaudoti GIS pagrįstame pavojuje esančio paveldo rizikos žemėlapiui ir t. t.
Karas ar bet kuri ekstremalioji situacija atneša ne tik materialinių praradimų, todėl tinkamas pasirengimas saugoti kultūros paveldą yra vienas iš visuomenės ir valstybės atsparumo rodiklių.
Ryšiai kuriami taikos metu
„ICCROM READY Track-2“ mokymuose dalyvavo ekspertai iš devyniolikos valstybių ir dar daugybės šalių patirties turintys lektoriai. Palyginti buvo su kuo ir galima pagrįstai sakyti, kad daugelis Lietuvos atminties institucijų jau yra neblogai pasistūmėjusios: turime ekstremaliųjų situacijų planus, vertybių sąrašus, esame nusistatę prioritetus ir t. t.
Žinoma, yra ir mažesnių muziejų ar bibliotekų, kurios dar nespėjo gerai apmąstyti ir atsakyti į labai paprastus klausimus. Kurios vertybės yra svarbiausios, ar turime tinkamų pakuočių; kur vertybė bus išgabenta, kas užfiksuos jos būklę ir judėjimą? Ar ugniagesys, policijos pareigūnas, karys žinos, kad konkrečiame objekte yra ypatingos svarbos kultūros vertybės? Ar muziejaus darbuotojas supras, kokios informacijos iš jo reikia gelbėjimo operacijai?
Šie klausimai gali skambėti buitiškai, tačiau būtent atsakymai į juos planą paverčia veiksmu. ICCROM mokymai padėjo suprasti, kad pratybos nėra demonstracinis veiksmas su laiminga pabaiga. Tai turi būti disciplina, silpnybių atradimo ir bendruomenių telkimo metas.
Tarpusavio ryšiai, bendras profesinis žodynas ir pasitikėjimas turi būti sukurti taikos metu.
Pasirengę ginti paveldą
Šiame kontekste „ICCROM READY Track-2“ man nėra pavienis profesinio tobulėjimo epizodas. Įgyjama patirtis tiesiogiai siejasi su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rengiamu tarptautiniu projektu „Heritage resilience | H-READY“.
Valdovų rūmams pavesta funkcija – muziejų, bibliotekų ir valstybės archyvų pasirengimo kultūros vertybėms išsaugoti mobilizacijos ir ekstremaliųjų situacijų atvejais kompetencijų tobulinimas arba šių veiksmų vykdymo organizavimas. Nuo 2027-ųjų H-READY turi tapti viena iš praktinių priemonių šiai atsakomybei įgyvendinti.
Projektas planuojamas kaip trejų metų programa ir pagrindinis jo tikslas – stiprinti gebėjimus tinkamai pasirengti kilnojamųjų kultūros vertybių ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai ir reagavimui ginkluoto konflikto ir kitų ekstremaliųjų situacijų atvejais. Numatyti mokymai ir pratybos Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, informacija kompetencijų bibliotekos elektroninėje platformoje ir kitos veiklos. Planuojama, kad bus apmokyta 820 muziejų, bibliotekų, paveldo ekspertų, taip pat ugniagesiai gelbėtojai, policijos, krašto apsaugos sistemos atstovai ir kiti statutiniai pareigūnai.
Kultūra privalo turėti savo aiškią vietą prie stalo valstybės gynybos sistemoje, mums nereikia paralelinių pasirengimo ar gynybos planų, nes išsaugoti tapatybę ir kultūrą yra bendras visų Lietuvos gyventojų tikslas.
Naujausi komentarai