Apie tai, kad bus stiprinamas pilietinis ir tautinis mokinių ugdymas, kad bus orientuojamasi į istorinės tautinės savimonės ugdymą ir pilietiškumą. Tačiau tenka atkreipti dėmesį į būsimą ugdymo proceso rezultatą. Retai susimąstome apie tai, kas mus yra svarbiausia esant kritinėms situacijoms: mokinių gebėjimas deklaruoti savo pilietines vertybes ar gebėjimas spręsti iškilusias problemas, pasitelkiant įvairiapusę informaciją ir ieškant tinkamiausio sprendimo būdo.
Susidaro įspūdis, kad šio proceso centre yra abstraktus tikslas – istorinė tautinė savimonė. Natūraliai kyla klausimas, koks vaidmuo tenka mokiniui – tikslo ar priemonės. Ieškant atsakymo į šį klausimą iškyla daug moralinių dilemų. Kas yra svarbiau – ar tai, kad mokiniai, pasinaudodami istorine tautine savimone, atsisakytų geresnio išsilavinimo ir uždarbio galimybių užsienyje, ar sugebėtų mesti iššūkį valdančiajam elitui, pateikdami alternatyvius valstybę kamuojančių problemų sprendimo būdus? O gal slapta norime, kad mokiniai turėtų kuo mažiau žinių ir įgūdžių, ir tai leistų jų jaunus protus užpildyti tautinės propagandos produktais?
Kiekvienas gali atsiversti 3–4 klasės vadovėlius ir palyginti juose pateikiamų tekstų apimtis su 5–6 klasės istorijos vadovėliais. Šis mažas atradimas neturėtų džiuginti istorinės tautinės savimonės šalininkus. Turime daug įdomių ir gabių mokinių, bet kodėl mes siekiame jiems suteikti tik minimalias žinias?
Dar vienas pastebėjimas apie mokyklos ryšį su gyvenimu. Pabandykime išspręsti paprastą matematikos uždavinį. 20 varžtų prisukami keturi automobilio ratai. Pagal VBE reikalavimus egzaminą mokinys išlaiko, kai atlieka mažiausiai 16 proc. užduoties. Apskaičiuokite varžtų skaičių pagal minimalius VBE reikalavimus, kuriais mokinys prisuktų jūsų automobilio ratus. Ar sutiktumėte važiuoti tokiu automobiliu? Net jei padidintume reikalavimą iki 50 proc., automobilis nebus tinkamas eksploatuoti.
Paguodai galiu pasiūlyti Venedikto Jerofejevo romano "Maskva – Petuškai" (1970 m.) ištrauką: "Štai matote, kiek gamtoje paslapčių, lemtingų ir džiaugsmingų, kiek baltų dėmių aplinkui! O tie tuščiagalviai jaunuolėliai, besiruošiantys mums į pamainą, tarsi nė nepastebi būties paslapčių. Jiems stinga užmojo ir iniciatyvos, ir išvis aš abejoju, ar jų smegeninėse kažko esama."
Visiems švietimo sistemos radikalams ir reakcionieriams belieka užduoti retorinį klausimą – kas pasikeitė per 56 metus? Dar kartą grįžkime prie pradinės mokyklos ir rekomenduojamos literatūros sąrašo, ir atsargiai bandykime palyginti, pavyzdžiui, Mikės Pūkuotuko gyvenimo nuotykius su istorijos vadovėliuose pateiktų istorinių asmenybių gyvenimais. Kieno gyvenimas buvo įdomesnis? Mikės Pūkuotuko ar Adolfo Ramanausko-Vanago?
Mes savo valstybės istoriją reprezentuojame vadovėliuose, kuriuose nėra intrigos ir norime, kad jaunoji karta būtų pasirengusi prisiimti atsakomybę už savo valstybę. O kas atsitiks, jei juos sudomins kas nors kita? Vėl pulsime atnaujinti ugdymo programas ir didinti privalomų egzaminų skaičių?
Gal verta išgirsti, ką norėjo pasakyti tokia išskirtinė asmenybė kaip Roza Liuksemburg: "Visas socializmo kelias – kiek jis susijęs su revoliucinėmis kovomis – nuklotas vien pralaimėjimais. Bet, nepaisant tų kovų, istorija nesulaikomai žingsnis po žingsnio veda į galutinę pergalę! Kur dabar būtume be šių "pralaimėjimų", iš kurių semiamės istorinio patyrimo, pažinimo, jėgų ir idėjiškumo?"
Nesinori daryti toli siekiančių apibendrinimų. Sovietmečio patirtis atveria kelia įvairioms ideologinėms manipuliacijoms arba, anot dr. Justino Dementavičiaus, ritualiniams užkalbėjimams, kurie leidžia pasijusti ramiau, bet ar priartina prie įsisenėjusių problemų sprendimo.
Prisiminkime lietuvių kino klasiką, filmą "Niekas nenorėjo mirti" (1965 m.). Ar šiuolaikiniai mokiniai sugebėtų iššifruoti šio filmo daugiamačius ideologinius kodus? Pripažinkime: labai daug laiko praleidome glūdindami deklaratyvias formuluotės įvairiuose proginiuose dokumentuose, kurių tuštybę parodė besikeičiančios geopolitinės realijos.
Pranešimas skaitytas konferencijoje "Europa in Vielfalt Gestalten" ("Kurti daugialypę Europą"), vykusi šiais metais Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
Naujausi komentarai