Universitetas nuo viduramžių yra sąmoningumo erdvė, kurioje mąstymas neatitrūksta nuo veiksmo ir ugdomas visapusiškas žmogus. Prasidėjus Lietuvos universitetų darbuotojų streikams, verta susimąstyti, kas svarbiau – pinigai ar akademinė laisvė? Kol situacija neverčia galvoti apie darbo užmokestį, rūpintis, kaip išgyventi dar vieną mėnesį, profesorius gali sau leisti būti lyderiu, vedančiu studentus į nepriklausomą mintį. Kai padėtis priešinga, retas kuris leidžia sau nerodyti viešai, kokiomis sunkiomis sąlygomis yra dirbama. Net tuomet, kai tai pavyksta, dažnas studentas užjaučiamai vertina auditorijoje paskaitą dėstantį lektorių. Apie didesnę įtaką studentijos gyvenimui kalbėti tampa sunku.
Dar labiau profesoriaus ir studento nesusikalbėjimą didina pačių studentų savęs identifikavimas su paslaugos klientu. Kai už išsilavinimą mokama, profesorius tampa bejėgis pardavėjas, kuriam kurti įsipareigojančią discipliną yra itin komplikuota. Senesnes tradicijas turinčiuose Lietuvos universitetuose griežtas dėstytojo ir studento santykis, galimas vertinti ir pozityviai, kuriamas remiantis sovietine paklusnumo tradicija. Tokios ugdymo įstaigos auklėtinis parengiamas biurokratijai arba verslui, pagrįstam griežtais hierarchiniais santykiais. Valstybės tarnautojas ar kompanijos darbuotojas negeneruoja naujų idėjų, kurios padėtų vystytis mūsų visuomenei, – kūrybingumas neįmanomas.
Dažno tradicinio universiteto studentai, universitetą suvokiantys kaip verslo įstaigą, ir savo karjerą projektuoja pagal užsakymą, o ne asmeninius gebėjimus ir tikslus.
Kita vertus, ir universitetai siūlo žinias, ugdo gebėjimus ir formuoja įgūdžius, pagrįstus atotrūkiu nuo dabartinės visuomenės analitinio vertinimo. Tokiu atveju vienintelė kūrybingo studento išeitis yra paradoksali: priklausant universiteto bendruomenei, kartu lavintis savarankiškai – leisti daug laisvo laiko prie knygos ar kompiuterio ekrano. Tačiau net ir tokiems itin gabiems save ugdantiems žmonėms suformuoti savo identitetą mūsų visuomenėje yra komplikuota, nes bendravimas studijų metu yra gana ribotas: savarankiškai studijuojant, keitimasis įžvalgomis su bendramoksliais yra ribotas. Išeitis: studento ir profesoriaus santykis kuriamas kolegialumo pagrindu. Toks studentas ir į būsimą darbdavį žiūri kaip į lygiavertį partnerį.
Uždaroje visuomenėje laisvo akademiko niša yra gana nedidelė. Profesorius, universiteto bendruomenėje gyvenęs dešimtmetį ar daugiau, nesiryžta palikti pareigų, negyvena viešo gyvenimo, kurio formos yra viešos paskaitos, diskusijos, forumai, o turinys – ateities visuomenės projektas. Vyriausybė jo tikrai nesukurs, o universitetas tegali plėtoti savo futuristinę viziją, besiremiančią stipriomis asmenybėmis.
Naujausi komentarai