Praeities, dabarties ir ateities sąsajos

Apsilankius erdvėje pirmiausia akį patraukia ne patys kūriniai, o šalia jų esantys prierašai. Vis dėlto susilaikau iš karto nesiaiškinusi, ką jie reiškia, kad ir kaip knieti suprasti. Nusprendžiu pirmiausia leisti sau patirti parodą vizualiai – keliauti erdve ir tyrinėti joje išsiskleidžiančias spalvų gamas.

Parodos „Gyvenimo sapnas“ centre – du paveikslai: „Lengvas drėgmės dvelksmas“ ir su juo dialogą kuriantis „Praeities potvynis“. Rašant šį tekstą kovo viduryje, šie darbai neišvengiamai rezonavo su kylančiu vandens lygiu Kaune ir tikro pavasario pradžia – laikotarpiu, kai po žiemos viskas apsivalo ir atsinaujina.

Paveiksluose matomos potėpio žymės kuria ne tik koloristinį drėgmės pojūtį, bet ir savotišką judesio atmosferą. Atsitraukus nuo drobės ima ryškėti veidai – tarsi po truputį susidėliotų dėlionė ir vaizdas išryškėtų. Šiuose fragmentuose galima įžvelgti judančias esybes: figūras, kylančias laiptais ar žvelgiančias į dangaus mėlynumą iš požeminės erdvės. Kitame paveiksle nuotaika šiek tiek kinta – ji tampa šviesesnė. Atsiranda pastelinių tonų, šiek tiek griežtesnės struktūros, lyg pridengtos militaristiniu raštu.

Praeities potvynis (kairėje), Lengvas drėgmės dvelksmas. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Vis dėlto šių dviejų paveikslų atmosfera nėra statiška – kuo ilgiau į juos žvelgiama, tuo labiau ji transformuojasi. Kairėje pusėje pastebiu diptiką, kuriame dominuoja auksinių rudens lapų motyvai. Po šiais sluoksniais tarsi slepiasi kiti vaizdiniai, bandantys suklaidinti žvilgsnį ir neleisti iš karto įsižiūrėti į kompoziciją. Pamažu ima ryškėti, kad darbuose kartojasi medžio lapo formos ir linijos – jos tampa vienu pagrindinių autorės plastinės kalbos elementų, jungiančių skirtingus kūrinius į bendrą vizualinį pasakojimą.

Palikusi ankstesnę erdvę ir keliaudama toliau, prieinu prie kitokios tematikos kūrinių. Ši parodos dalis akivaizdžiai atribota – erdvė tarsi skirta portretams, kuriuose iš pirmo žvilgsnio ryškėja Afrikos genčių motyvai. Veidai čia pasižymi griežtesnėmis formomis, aiškiais bruožais ir sąmoningai supaprastintu vaizdavimu, primenančiu primityvizmo estetiką. Primityvizmas (lot. primitivus – pirmykštis) profesionaliojoje dailėje apibūdina kryptį, kuriai būdingas sąmoningas formų supaprastinimas ir archajiškų vaizdavimo principų naudojimas. Joje pasitelkiami primityviųjų genčių meno, liaudies kūrybos ar net vaikų piešinių elementai. Šios krypties atsiradimą iš dalies lėmė menininkų nepasitenkinimas akademinio meno normomis ir griežtais klasikinės dailės reikalavimais. Atsigręžimas į vadinamąją primityviąją dailę tapo vienu svarbiausių įkvėpimo šaltinių, leidusiu ieškoti naujos plastinės kalbos ir išraiškos formų.

Gyvenimo sapnas / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Visuose paveiksluose dominuoja nutrūkusi linija. Ji veikia tarsi perspektyvinė trajektorija – keliauja į kairę, į dešinę, leidžiasi, kyla, nuolat judėdama drobės paviršiumi. Šios linijos primena sulėtintai krintantį lietų arba kulkas, skriejančias priešais veikėjus ir kuriančias įtampos kupiną judesio įspūdį. Ilgiau žvelgiant paaiškėja, kad dalis šių „lašų“ ar mano įvardytų kulkų pamažu virsta aprangos elementais. Jos tarsi įsilieja į figūrų siluetus ir tampa jų vizualinės struktūros dalimi. Linijos ima veikti kaip skirtingų sąmonės srauto fragmentų ženklai – trumpalaikiai, nuolat judantys ir neužsilaikantys viename kūrinyje. Kai kuriuose darbuose vaizduojamos figūros, atrodo, tarsi stebi mane akimis, lyg būčiau įsiveržusi į jų teritoriją. Kitur žvilgsniai ne tokie įsitempę – veikiau palydi trumpam užsukusį lankytoją ir, regis, tyliai nurodo kryptį, kur judėti toliau. Tad žvilgsnis parodoje tampa savotišku orientyru, vedančiu per skirtingas erdves ir nuotaikas.

Žvilgsnis parodoje tampa savotišku orientyru, vedančiu per skirtingas erdves ir nuotaikas.

Paskutinėje erdvėje akis džiugino tirštos, sodrios spalvos. Iš tolo žvelgiant, linijų preciziškumas primena skaitmeniniu būdu generuotus grafinius darbus – tai ypač ryšku kūrinyje „Žolės ir žemės kvapas“. Vis dėlto priėjus arčiau atsiskleidžia tapybiškas potėpis ir gyvas paviršiaus pulsavimas. Miesto motyvai išnyra paveiksle „Kasdienis džiaugsmas“, kuriame galima įžvelgti kasdienybės fragmentus ir urbanistinės aplinkos nuotaiką. Darbe „Saulė švietė švelniai, dar nešildė“ tarsi juntamas šviežiai nupjautos žolės kvapas – lengva, dar tik bundanti pavasario atmosfera.

Tu ir aš čia vaikščiojome. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Paroda „Gyvenimo sapnas“ atsiskleidžia kaip kelionė per skirtingas nuotaikas ir temas – nuo drėgmės ir potvynio įspūdžių, per archajiškus portretus iki sodrių, pavasariškų spalvų paskutinėje erdvėje. Kūrinius jungia pasikartojančios linijos, lapų formos ir žvilgsniai, kurie kuria nuolatinį judesio ir sąmonės srauto pojūtį. Tiek knietėjo sužinoti prierašų prasmę, kad galiausiai pabaigoje užkalbinau galerijos koordinatorę – mano nuostabai, tai ne įprastos etiketės, o menininkės iš knygų paimtos frazės, kurios jai pačiai ilgesniam laikui įstrigo galvoje. Su šia mintimi iškeliavau toliau filosofuoti Kauno senamiesčio gatvėmis.