Knygos atspirties tašku tapo tikras, tačiau kol kas autorės neatskleidžiamas namas, o siužetas rašant keitėsi ir vis labiau painiojosi. Apie kūrybos procesą, paslaptingąjį namą ir norą parašyti dar vieną detektyvą – pokalbis su A. Savickiene.
– Esate jau šešių knygų autorė, tačiau „Namo šnabždesiai“ – pirmasis Jūsų detektyvas. Kodėl būtent dabar panorote išbandyti šį žanrą?
– Iš tikrųjų detektyvus skaitau nuo mažens. Kai per lietuvių kalbos pamokas reikėdavo perskaityti savo pasirinktas knygas, labai dažnai pasakodavau apie Agathos Christie detektyvus. Aš juos tiesiog „valgydavau“. Pradėjau juos skaityti anksti, tikriausiai šeštoje klasėje. Buvau vaikas, kuris nuolat skaitė detektyvus, tad kartą mokytojas šmaikštaudamas paklausė: „Tai koks žudymo būdas labiausiai patinka?“ Beje, tik užaugusi sužinojau smagų faktą: su A. Christie esame gimusios tą pačią dieną – rugsėjo 15-ąją. Anglijoje tądien net minima detektyvo diena. Smagus sutapimas.
Netgi manau, kad detektyvai galėtų būti įtraukti į mokyklos rekomenduojamos literatūros sąrašus, nes jie tikrai lavina mąstymą: skaitydamas ieškai loginių paaiškinimų, pasitelki kūrybiškumą, nuolat galvoji. Kaip pasakytų A. Christie personažas Erkiulis Puaro – dirba pilkosios ląstelės. Taigi detektyvai tikrai padeda lavinti protą ir gebėjimą ieškoti atsakymų.
Visą gyvenimą skaičiau daug detektyvų, bet niekada nė nedrįsau pagalvoti apie detektyvo rašymą, nes esu labai reikli sau. Ypač tada, kai ką nors labai mėgsti, keli sau dar aukštesnius reikalavimus. Mano svajonė nuo ankstyvo amžiaus buvo žurnalistika – ją ir pasirinkau, o šioje srityje dirbu nuo devyniolikos metų iki dabar. Laikui bėgant augo ir profesinės svajonės, išsikėliau tris tikslus: parašyti knygą, kurti savo laidą ir sukurti ką nors dokumentinio. Visus juos įgyvendinau. Atsirado viena, antra, trečia knyga... Tačiau vis dar nebuvau išsikėlusi tikslo parašyti detektyvą. Gal labiau netikėjau, kad sugebėčiau. To tikrai neplanavau – tiesiog vieną dieną šovė mintis: viskas, sėdu, rašau, bandau. Mano gyvenimo šūkis: „Pabandyk, nes neturi ko prarasti.“ Pagalvojau: na ir pabandysiu!
Mano svarbiausias tikslas buvo detektyve daug visko pripainioti. Pagalvojau, kad man pavyks tik tada, jei siužetas nebus tiesus, iš pat pradžių nebus viskas aišku. Man ir pačiai skaityti įdomiau, kai veiksmas prasideda ne pirmosiomis sekundėmis, o iš pradžių susipažįsti su veikėjais, pamažu atsiskleidžia jų charakteriai. Kai daviau knygą paskaityti pirmiesiems skaitytojams ir išgirdau: „Kiek čia visko pripainiojai!“, apsidžiaugiau. Vienas prokuroras, skaitęs knygą, sakė, kad net susinervino: viskas taip susipainiojo, jog tapo neaišku, kas ką padarė, bet jam labai patiko. Išgirdusi tokius atsiliepimus supratau, kad man tikrai pavyko.
– Kas buvo pats pirmasis šios knygos skaitytojas?
– Kai parašau knygą, niekada pirmiausia neduodu jos skaityti didžiausiam kritikui – savo vyrui (juokiasi). Taip, šeima yra mano didžiausia palaikymo komanda, bet kartu žinau, kad jeigu jam kas nors nepatiks, jis tai pasakys. Jei vyras pakritikuos, galiu ir nebeišdrįsti perduoti rankraščio leidyklai.
Pirmieji skaitytojai buvo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos žmonės. Niekam kitam nedrįsau rankraščio parodyti. Kai leidykloje pasakė, kad viskas labai gerai supainiota ir knygą skaityti buvo labai įdomu, pasidarė drąsiau – pradėjau labiau pasitikėti šia istorija. Daugiau rankraščio niekas neskaitė – visi kiti perskaitė jau išleistą knygą. Sulaukiau įvairiausių atsiliepimų. Vieną jų jau minėjau – tai prokuroro atsiliepimas. Įdomi buvo ir knygą skaičiusio psichologo reakcija: jam įdomiausi buvo veikėjų charakteriai, patiko, kad veikėjai nebuvo vienos spalvos.
– Kiek laiko užtruko parašyti šią istoriją?
– Negaliu tiksliai atsakyti. Jei būčiau rašiusi nuosekliai, tikriausiai būčiau parašiusi gana greitai, nes rašymo metu nebuvo jokių kūrybinių pauzių – mintys nuolat liejosi. Net eidama gatve kartais pagalvodavau apie ką nors, ką norėčiau įpinti į knygos siužetą. Tik yra viena problema – nuosekliai rašyti neturiu laiko. Pavydžiu tiems, kurie turi prabangą prisėsti ir tiesiog rašyti.
Knygų rašymas yra mano hobis greta visų kitų pagrindinių darbų, todėl rašiau su pertraukomis. Taip, kaskart prisėdus rašyti po pertraukos reikia iš naujo perskaityti ir prisiminti tekstą, bet ir tai turi privalumų. Pvz., parašiusi apie 60 puslapių, padariau nemažą pertrauką. Kai vėl grįžau prie teksto, supratau, kad noriu kitaip, – grįžau prie ankstesnių puslapių ir įpyniau daugiau detalių.
– Ką apie detektyvų kūrimą supratote tik tada, kai pati parašėte tokį romaną?
– Detektyvo rašymas visiškai skiriasi nuo kitų knygų rašymo. Rašiau pagal planą, kuriame buvau pasižymėjusi veikėjus, vietas ir įvykius. Jei sugalvodavau naują detalę, iškart užsirašydavau, kad vėliau reikės ją kur nors įkomponuoti.
– Ar plane iš anksto buvote numačiusi ir detektyvo pabaigą? Žinojote, kas bus kaltas?
– Kai parašiau pirmuosius 60 puslapių, buvau sugalvojusi visai kitokią pabaigą. Todėl ir manau, kad padaryta pertrauka išėjo į naudą. Per ją sugalvojau, kad būtų galima pripainioti dar daugiau. Grįžusi prie teksto pridėjau naujų detalių, siužetą supainiojau dar labiau. Galiausiai viskas susiklostė kitaip, nei iš pradžių planavau.
– Ar rašydama detektyvą turėjote kokių nors rašymo ritualų, kurie Jus įkvėpė?
– Neturėjau. Anksčiau įsivaizduodavau, kad rašantys žmonės mėnesiui išvažiuoja į kokią atokią sodybą, nuo visų užsidaro ir vieni sau gyvena, rašo. Aš jokių panašių ritualų neturiu. Gal kartais norėtųsi, kad būtų tyliau, nes rašant namuose aplink beveik nuolat kas nors šurmuliuoja, vyksta chaosas, bet rašymas man yra visiškas atsipalaidavimas. Kaip kiti atsipalaiduoja bėgiodami, žvejodami ar jodinėdami, taip aš – rašydama.
Kadangi ilgai dirbau istorinėje laidoje „Istorijos detektyvai“, pirmiausia gimė istorinės knygos, tada – biografinė knyga apie kunigą Antaną Saulaitį. Jaunimui skirta knyga „Akys“ („Nieko rimto“, 2023) buvo mano debiutas grožinėje literatūroje, o dabar atsirado ir antroji – „Namo šnabždesiai“. Galiu pasakyti, kad labiausiai mėgaujuosi grožinės literatūros rašymu. Kai parašai tokį kūrinį, supranti, kur slypi rašymo grožis ir tikroji kūryba. Esi tarsi žmonių likimų valdovas.
– Knygoje susipina skirtingi laikotarpiai, vartojami jiems būdingi terminai, girdėti tarmiška kalba. Kiek teko ieškoti papildomos informacijos ir šaltinių, kad visa tai skambėtų įtikinamai?
– Įvairūs sovietinių laikų kreipiniai, tokie kaip „drauge“, atėjo iš ilgametės darbo su istorija patirties. Anksčiau rengti istoriniai reportažai tikrai pagelbėjo, bet teko ir papildomai pasidomėti, paieškoti informacijos. Pvz., siužete yra telefono skambutis. O kaip tuo telefonu skambina? Juk telefonų dar beveik niekas neturi. Aha, gal tuomet važiuoja į „Telekomą“ ir skambina iš ten!
Kalbant apie įvairias knygoje minimas vietoves, apie kurias tikriausiai yra girdėjęs ne kiekvienas skaitytojas, aš tiesiog pasitelkiau „Google“ ir ieškojau patikimų šaltinių: kiek tuo metu ten buvo gyventojų, kaip tos vietovės atrodė, kokie atstumai ir pan. Taigi informacijos tikrai teko paieškoti, kad pasakojimas būtų kuo realistiškesnis. Visi tokie detektyviniai ieškojimai man labai įdomūs.
– Ar romano namas turi realų prototipą? Kiek žinau, mėgstate keliauti, galbūt kur nors kelionėje jį išvydote?
– Taip, labai mėgstu keliauti ir dar mėgstu švęsti įvairias savo ir šeimos šventes pasirinkusi tam tikrą temą. Kaip tik šiemet savo gimtadienį švenčiau detektyvų tema. Buvau visiems išsiuntusi kvietimus, primenančius šaukimą į teismą, o kur ir kada reikia atvykti į gimtadienio šventę, užrašiau kodais. Juose buvo ir užuomina: jei išsiaiškinsite ką nors apie mano detektyvo namą, gausite prizą.
Iš tiesų tas namas yra, bet dar niekam neatskleidžiau ir kol kas neketinu atskleisti nei kur jis yra, nei koks. Tas tikras namas ir tapo kabliuku, iš kurio gimė romano namas – pagrindinis kūrinio veikėjas. Žinoma, kūrinyje viskas yra sukurta ir išgalvota, bet kai kurios namo detalės vis dėlto yra realistiškos.
– Minėjote, kad keliate didelių lūkesčių sau, o kaip dėl aplinkos? Esate viešas žmogus, ilgametė žurnalistė, o ankstesnės Jūsų knygos sulaukė pasisekimo. Ar prieš išleisdama šeštąją jautėte didesnį lūkesčių svorį – kad žmonės ją vertins ne tik kaip atskirą kūrinį, bet ir lygins su tuo, ką jau esate sukūrusi?
– Visų pirma nesijaučiu labai viešu žmogumi – daug nesireklamuoju. Socialiniuose tinkluose irgi esu gana uždara, mano atvirus įrašus mato tik draugai, kurie yra realūs, tikri, pažįstami žmonės. Žinau, kad reikėtų daugiau reklamuotis, bet didelio noro eiti į viešumą nėra. Žurnalistikoje taip pat visada dirbau už kadro. Man patinka būti tuo juodadarbiu, kuris daug daro, bet nėra plačiai matomas.
Neseniai vykusioje Kauno knygų mugėje vienas skaitytojas atėjo į detektyvo pristatymą, bet davė pasirašyti ir ankstesnių mano knygų. Mane net šiek tiek nustebino, kad žmonės susieja skirtingas mano knygas ir atpažįsta, jog jų autorė ta pati. To pristatymo metu pokalbį moderavo „Knygų dama“ Nora Žaliūkė, kuri internete buvo parašiusi nuostabų atsiliepimą apie knygą „Akys“. Kai kviečiau ją moderuoti mūsų pokalbį, ji užsiminė, kad bus labai įdomu perskaityti detektyvą, nes labai patiko mano jaunimui skirta knyga. Štai tada supratau, kad galbūt žmonės ir lygins. Tikriausiai taip nutinka retai, nes knygų žanrai skirtingi. Ko gero, daugiau lygintų, jei tai būtų mano antrasis detektyvas ir jį lygintų su pirmuoju.
Beje, esu perskaičiusi vieną komentarą, parašytą dar prieš pasirodant knygai: „Nesąmonė, nes autorė lietuvė, o lietuviai gero detektyvo neparašys.“ Perskaitę knygą žmonės dažnai rašo, kad kūrinys maloniai nustebino, nors jo autorė – lietuvė. Man tai truputį keista. Kodėl mes taip dažnai save nuvertiname? Jei lietuvių filmas – nieko gero. Jei lietuvio knyga – nieko gero. Nereikėtų taip savęs nuvertinti, nes lietuviai labai talentingi.
Manęs yra klausę, kodėl lietuviai mažai rašo detektyvų. Tikrai nežinau.
– Apie pirmąjį Jūsų detektyvinį romaną galima rasti tikrai daug gerų atsiliepimų. Ar galėtumėte sakyti, kad atradote paslaptį, kaip parašyti įtaigų detektyvą?
– Nežinau, ar esu ją atradusi. Tai galėčiau pasakyti tik tada, kai parašysiu kelis detektyvus. Jei atvirai, norėčiau parašyti daugiau. Nenoriu būti vieno detektyvo autorė. Nuolat keliu sau naujų iššūkių, o kai išleidau „Namo šnabždesius“, viduje ėmė kirbėti mintis: ar aš galiu tik tiek? Gal galiu dar daugiau? Labai noriu atsakyti sau į šį klausimą parašydama dar vieną detektyvą.
Naujausi komentarai