Kad ir koks neskanus būtų pastarasis žodis, jis apibūdina bene taikliausiai: pavyko sužinoti, kur ilsisi vienomis pirmųjų sovietų aukų tapusių Lietuvos ministrų palaikai, paneigti iki šiol viešai pateikiamas versijas apie kai kurių mirtį. Buvę tarpukario ministrai Kazys Skučas, Julius Čaplikas, Antanas Tamošaitis užkasti pamaskvėje. Ten pat, kur ir dar daugiau kaip 100 lietuvių.
Nors dauguma pastarųjų nėra garsūs, kiekvieno jų istorija – kaip tik tokia, iš kokių apsukrūs kino ar literatūros vadybininkai sulipdo skandalingus kūrinius. Kiemsargiai, aukštąjį išsilavinimą turėję inžinieriai, aktyvūs bolševikai ir nepartiniai, į Rusiją likimo nublokšti mažaraščiai ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, – prieš didžiojo teroro mašiną visi jie buvo bejėgiai ir galiausiai pasidalijo masinį kapą.
Žinant stalinizmo metodus, nesunku spėti, kad didžiosios dalies iš jų pagrindinis nusikaltimas tebuvo tautybė, išsilavinimas, karštesnis žodis ar tiesiog nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės.
Ką jie veikė tą vakarą, kai jų namų kieme pasirodė nelaimės pranašas – juodas NKVD automobilis? Koks likimas ištiko jų šeimas? Sutuoktiniai buvo suimti, vaikai atsidūrė našlaičių namuose, kur buvo įskiepyta nauja tapatybė? O gal bent jie per plauką išgyveno ir tapo žmonėmis, galiausiai garsinusiais diktatūrą, tačiau širdyje jos nekentusiais – kaip garsioji balerina Maja Pliseckaja, kurios tėvo palaikai buvo užkasti ten pat, kur ir represuotųjų lietuvių – Butovo-Komunarkos teritorijoje.
Tikriausiai dauguma NKVD gniaužtuose atsidūrusių tautiečių ilgiau ar trumpiau galvojo išvengsiąs mirties. Vylėsi, kad ir diktatūrai reikia inžinierių, mokslininkų, menininkų, net kiemsargių. Kai kas gal net tikėjo pasaka apie komunistinį rojų, todėl prakaitavo įrodinėdamas, jog yra tinkamas bolševiko vardo, didžiavosi partiniu bilietu, darbu valdžios struktūrose – taip pat ir represinėse, kurių auka vėliau tapo ir patys. Kas žino, gal atitinkamoms instancijoms paskundė nekaltą kaimyną, o vėliau ir pats buvo įskųstas.
Nuo šių lietuvių žūties mus skiria ne tik aštuoni devyni dešimtmečiai, bet ir žinojimas, kad po didžiojo teroro buvo Antrasis pasaulinis karas. Po jo – nauja teroro banga, kurios pabaigos sulaukė jų vaikai – jei tik jiems lemta buvo pergyventi Stalino terorą.
Rusijos visuomeninių organizacijų "Memorial", A.Sacharovo centro dėka paviešinti ne tik išrašai iš represuotųjų bylų, bet ir prie kai kurių prisegtos nuteistų lietuvių nuotraukos. Jose – ne vien baimės ar nevilties žvilgsniai. Kai kuriuose kalėjimo antisanitarijos, varginančių tardymų ar kankinimų paženklintuose veiduose – išskirtinės valios ženklai. Ne visi žiūri tiesiai į fotoobjektyvą – gal išdidumas neleido paklusti formalumams, kurio akli vykdytojai buvo gerokai mažiau išsilavinę už savo kalinius. O gal šis demonstratyvus abejingumas buvo jų vienintelis ginklas, kuriuo jie gynė savo žmogiškąjį orumą.
Prieš visus šiuos retorinius klausimus, prieš slogias emocijas, kurios užplūsta suvokus, jog vagi žvilgsnį, kurį paskutines dienas gyvenantis žmogus norėjo skirti savo artimiesiems, nublanksta suvokimas, kad atradai istorinę sensaciją. Neiškeldamas kojos iš namų. Tik pasinaudojęs viena iš galybės skaitmeninių galimybių. Viename iš daugybės virtualių dokumentų archyvų žengęs pro praviras duris. Sunku patikėti, kad tą patį rezultatą – stropiai suregistruotą martirologą su pagrindine informacija apie šių žmonių likimą galėjo rasti bet kas. Taip pat ir Lietuvos istorikai, ministerijų, kurių pamatus klojo nužudytieji valstybės vyrai, šiandieniniai tarnautojai.
Sekdami nerašytomis žurnalistinių tyrimų instrukcijomis, žengę pirmąjį žingsnį turėtume eiti toliau ir visas kuklias "Santakos" pajėgas skirti aiškindamiesi bent Maskvos srityje užkastų lietuvių likimus. Dirbti tektų tikrai ne vienus metus, medžiagos pakaktų mažų mažiausiai vienai knygai. O kas, jei bent šįkart rūpinimąsi visuomenės interesu žinoti istorinę tiesą draugiškai perleistume atitinkamoms valdžios institucijoms? Privačiuose pokalbiuose išgirdome: belstis į NKVD palikuonių, Rusijos Federalinės saugumo tarnybos archyvus teoriškai galima, bet praktiškai labai sudėtinga. Nedrįstame abejoti. Tačiau tai – mažiausia, ką gerbdama Lietuvos Respublikos kūrėjų atminimą gali padaryti XXI a. Lietuva. Jei jau to nepadarė prieš du dešimtmečius, kai archyvų Maskvoje duris buvo pravėrę perestroikos vėjai, bent dabar, kol durys vėl neužsitrenkė dešimtmečiams.
Naujausi komentarai