Vasara – pats tinkamiausias metas eksperimentuoti. Kultūros psichologijos teoretikai dar praėjusio amžiaus antrojoje pusėje yra aprašę specifinį krizės asmenybės tipą. Toks žmogus iki kraštutinumų yra linkęs eksperimentuoti: leistis į pavojingas keliones, pramogauti ekstremaliojo sporto parkuose ir kitaip dirbtinai kurti sau pavojus. Pasak sociologų, krizės ištiktam žmogui tokia gyvybei gresianti veikla leidžia pačiam sau patvirtinti, kad vis dar gyvenama, vis dar vyksta kas nors nauja ir netikėta. Tai vienas populiariausių būdų išsivaduoti iš kasdienybės, nuobodulio ir šiltnamio sąlygų saugumo, kurios užmigdo pojūčių aštrumą bei netikėtumo laukimą.
Šiame komentare siekiama kalbėti apie visai kitokios rūšies eksperimentavimą, taip pat labai tinkamą vasarai, tačiau kur kas įdomesnį, intelektualesnį ir žadantį daug daugiau naujos patirties, kuri būtų ne tik patiriama jutimais, bet ir reflektuojama. Kalbu apie gyvenimą pagal literatūros kūrinio logiką. Atostogos yra labai palankios tarti sau, kad viskas, kaip gyvenu, tėra sąlyginė tikrovė, nieko nėra visiškai tikra, tikrovė nuolat persipina su fikcija (net tada, kai sąmoningai nemeluojame).
Leidus sau taip galvoti, gyvenimo faktai, praeitis, dabartis ir ateitis regisi visiškai naujai. Susitikęs su senu bičiuliu ar ilgamečiu kolega, gali nuspręsti atrodyti jam visiškai kitaip nei iki šiol – nustebinti ne tik kitą žmogų, bet ir patį save. Staiga atrandi, kad vietoj standartizuoto, visus metus besitęsusio elgesio pagal įprastines schemas esama daug daugiau galimybių ir variantų, kaip pasielgti net ir jau atrodytų iš anksto žinomoje situacijoje. Taip randasi proga estetizuoti gyvenimą, nes išryškėja smulkiausi žmogiškųjų santykių niuansai, o ne kategoriški kontrastai, kuriais paprastai daugelis vadovaujasi kasdienybėje. Niuansavimas – vienas iš meno kūrinio privalomųjų bruožų.
"Fluxus" judėjimo pradininkas lietuvis Jurgis Mačiūnas didžiąją savo gyvenimo dalį praleido kaip menininkas, kuris estetinius artefaktus kūrė tiesiog savo elgesiu. J.Mačiūnas pats buvo pavirtęs vaikščiojančiu meno kūriniu. Esminė pamoka Vakarų civilizacijai ir meno istorijai buvo "Fluxus" iniciatoriaus bandymas eilinę degtukų dėžutę suvokti kaip meno kūrinį. Po J.Mačiūno mirties praėjus trims dešimtmečiams Lietuvoje toks sumanymas daug kam kėlė ir tebekelia pasipiktinimą. Meno-antimeno moralas yra tas, kad menas – tai to, kuris kuria ir stebi objektą, nesuinteresuotas, ne piniginis santykis su kūriniu. Taip nelieka vartojimo ir utilitarinio santykio. Menas virsta lyg svogūno galvutės šerdimi, nuo kurios nulupti visi praktiniai sluoksniai. Lieka juokas ir rimtumas tuo pat metu, nes tai reikalauja distancijos.
Žmogus, kuris, lyg J.Mačiūnas, šią vasarą eksperimentuoja su savo gyvenimu ir dabartimi, gali atsisakyti vartojimo, naudojimo, patogumo ir kitokių įprastų tikslų. Taip nekasdienė-kasdienybė tampa ironiška ir autoironiška. Gebėjimas juoktis iš savęs reiškia distanciją su savimi, savotišką teisę traktuoti save kaip trečiąjį asmenį. Taigi estetinis eksperimentas su savo gyvenimu gali labai sustiprinti žmogų ir atverti akis į tuos reiškinius ir aspektus, kurie rutiniškai bėgant lieka paslėpti.
Pagaliau, kai nesureikšmini savęs, atsisakai pozų ir vaidmenų, kuriuos neišvengiamai diktuoja socialiniai santykiai, tampi nepasiekiamas bet kokiai prievartai. Kai atsisakai vertinti save ir kitus pagal direktyvias kategorijas, iškilus menkiausiam pavojui, išsaugai teisę į ramybę.
Aišku, kad tokia vasaros atostogų strategija žmogui, kuris nelinkęs į savirefleksiją, gali atverti daug nemalonių jo paties asmenybės bruožų. Kartais tai, kas skausminga, būna ir labai naudinga. Žinoma, kad toks eksperimentas negali tęstis visą gyvenimą, nebent būtum apsėstas "Fluxus" judėjimo idėjų. Kartais tokia gyvenimo strategija gali būti ir pražūtinga – rizikuoji prarasti santykius ir pozicijas, dėl kurių ne vienus metus daug stengeisi ir atidavei savo asmeninio laiko. Pasiryžus eksperimentui viena iš būtiniausių sąlygų yra visos realybės – ne tik tos visus metus besitęsusios, bet ir atostogų laiko – sąlygiškumo – įsisąmoninimas. Tada išnyksta bet koks nerimas dėl ateities, kuris paprastai ir yra streso bei ligų priežastis. Tai reiškia gyventi nuolat kuriant ne savo autobiografiją ir praeitį, ją visaip pačiam sau ir prieš kitus redaguojant, o estetizuojant dabarties akimirkas, kurios niekada nepasimirš, nes buvo unikalios ir autentiškos, iškrintančios iš socialinių santykių tvarkos griežtumo.
Naujausi komentarai