VDA galerija „Muitinė“: erdvė ir studentui, ir meno profesionalui

Kalbuosi su galerijos koordinatore Karolina Latvyte-Bibiano. Nors „Muitinė“ veikia vos dvejus metus, ji jau spėjo susidurti su klausimu, aktualiu bet kuriai akademinei institucijai: kaip likti atvirai miestui, ištikimai menininkui, kartu laikantis ribų, kurias diktuoja VDA vardas.

– Kuo „Muitinė“ norėtų būti kitokia nei kitos Kauno galerijos?

– Kaune yra ne viena ir ne dvi galerijos, jos jau įsitvirtinusios. Tokios galerijos kaip „Meno parkas“ arba Fotografijos galerija yra senesnės, o „Muitinė“ dar tik stengiasi įsilieti į esamą kontekstą.

Išskirtinumas gana aiškus: visų pirma esame akademinė galerija, teikiame prioritetą akademijos bendruomenei. Turime savo auditoriją, kūrėjų. Tai vienas didžiausių mūsų išskirtinumų.

Tačiau šiuo metu turime atvirą kvietimą kūrėjams, į kurį gali atsiliepti visi, nepaisant, ar yra dailės akademijos nariai, ar ne. Norime, kad studentai pamatytų daugiau skirtingų menininkų. Aišku, norime pristatyti ir savo dėstytojų, darbuotojų, alumnų kūrybą.

– Kaip šis akademinis statusas atsispindi galerijos programoje? Kaip sprendžiate, kad tam tikras menininkas ar projektas labiau tinka „Muitinei“, o ne kitai Kauno galerijai?

– Turime penkių narių komisiją, kuri vertina paraiškas. Visų pirma žiūrime, kaip projektas atliepia akademinę bendruomenę, tačiau  vertiname ir įvairovę. Ieškome kuo įvairesnių projektų, kad galerijos kalendorius pasipildytų ekspozicijomis nuo tradicinių dailės sričių, tokių kaip grafika ir tapyba, iki tarpdisciplininių ir konceptualių projektų.

Būna, kad ir studentai teikia paraiškas, tačiau antrakursiai ar trečiakursiai kartais dar nesusiformavę kaip menininkai. Norime palikti jiems vietos užaugti.

Atranką veikia ir mūsų architektūra. Galerija įsikūrusi paveldo statusą turinčiose patalpose, todėl, pvz., negalime gręžti skylių kūriniams kabinti. Tai šiek tiek apriboja galimybes – reikia vertinti, ar mūsų erdvėje paroda apskritai galėtų fiziškai įsikurti. Galerijos interjeras palieka didelį įspūdį, jame yra arkų, akmens akcentų, – tai savaime jau turi prieskonį. Tačiau kai ateina menininkas, kartais gali pirštis mintis, kad interjeras yra pernelyg dominuojantis. Nesinori, kad erdvė būtų stilistiškai sunkesnė už darbus. Nuo to priklauso ir kūrinių išdėstymas.

– Esate fiziškai arti kitų Kauno galerijų, Senamiesčio širdyje, kur jau yra įsikūrusios kelios galerijos. Ar yra buvę atvejų, kai menininkai pasirenka būtent jus, o ne kitas ekspozicijos vietas?

– Menininkui nelabai didelę įtaką daro būtent fizinė vieta. Kita vertus, lankytojams tai svarbu. Bandome naudotis vieta, esame rengę parodų atidarymus tą pačią dieną kaip kitos galerijos, kad galėtume tarsi apsikeisti lankytojais. Rengėme ekskursijas tą pačią dieną, bendradarbiavome su „Meno parku“, jie pasidalijo žinia savo tinkle, o mes – savo.

– Pirmoji mintis, kuri kyla paminėjus kitas galerijas, atrodo, turėtų būti konkurencija. Jūs bendradarbiaujate. Ar tai daugiau išimtis, ar įprasta praktika?

– Manau, kad konkurencijos nedaug. Net nežinau, kuo būtų galima konkuruoti Kaune. Mieste nėra tiek jau daug galerijų, stengiamės sutarti su savo kolegomis, netgi pasikeičiame technika, prašome pagalbos, jei prireikia.

– Kokią spragą matote Kauno galerijų lauke? Galbūt „Muitinė“ stengiasi ją užpildyti?

– Labiausiai jaučiama, kad menininkams trūksta erdvių. Kauno fakultete tapytojai yra itin aktyvūs, todėl, kai gauname paraiškų, stengiamės mažinti tam tikrų disciplinų dominavimą. Pvz., kartais trūksta tarpdisciplininių parodų.

Kaune reikia daug daugiau galerijų, daug parodų lieka nesurengta. Erdvių, palyginti su Vilniumi, tikrai trūksta, net ir pačioje VDA. Į pasaulį paleidžiame daug menininkų, o vietos ekspozicijoms galėtų būti daugiau.

– VDA galerijų yra ir Vilniuje, Telšiuose, jos aktyvios kultūros lauke. Kuo traukia VDA galerija Kaune?

– Kiekviena galerija turi savo žvilgsnį – pradedant nuo erdvės, baigiant kūrybos įvairove. Tačiau, menininkui renkantis galeriją, veikia didžiulis sėkmės faktorius. Kūrėjų yra itin daug ir ne visi jie gauna šansą eksponuoti savo darbus. Dažniausiai kreipiamasi į kelias galerijas, kurios rengia atvirus kvietimus, ir tiesiog bandoma laimė.

Aišku, yra kūrėjų, kurie pamato erdvę ir iš karto įsivaizduoja savo darbus būtent „Muitinėje“, kuriems patinka kūrybinė komanda. Tačiau yra ir tokių, kurie tiesiog mato galimybę parodyti savo darbus.

– Kartais galerijos turi didelę įtaką parodų tematikai, nuotaikai, – kuravimas irgi gali būti laikoma meno dalimi. Kokios yra kuravimo ribos?

– Kuravimas man – tema, temos vystymas, menininkų atranka parodos koncepcijai ir visų elementų sujungimas į vieną, kuris įgyvendinamas ekspozicijos erdvėje. Parodos kuravimas – subtilus dalykas, reikalauja daug apmąstymo ir paieškų.

Pernai turėjome kelis menininkus, kurių kūrinių tematika atrodė panaši. Galvojome pasiūlyti sujungti jų kūrinius ir rengti grupinę parodą, tačiau pasvarstę nusprendėme, kad tai būtų pernelyg didelis kišimasis į kūrybą. Tačiau nekuruojame specifiškai, nemąstome apie specifines temas, galerija nesiekia kuruoti parodų turinio.

– Ar yra buvę atvejų, kai pasirinkote projektą, nors iš anksto nebuvo aišku, kaip į jį sureaguos publika? Ar galvojate apie reakcijas, kurias sukels parodos?

– Žinoma, turime savo aiškias taisykles, ribas, kurias diktuoja akademijos statusas ir kurių privalome laikytis. Galbūt, jei tai būtų mano asmeninė galerija, ją vystyčiau kitaip.

Vertiname ne tik tai, kokios reakcijos projektas gali sulaukti, bet ir kaip jis įsirašo į bendrą fakulteto ir galerijos kontekstą, ar jo idėja pakankamai išplėtota ir ar ją galima profesionaliai įgyvendinti.

Buvo projektas, kuris kėlė abejonių. Jame vyravo institucinė kritika ir mes galvojome, ar tai gali sietis su VDA vardu. Daug diskutavome, tačiau nusprendėme atsisakyti, kadangi projektas būtų įgyvendinamas jau po mūsų sprendimo ir nebuvo iki galo aišku, kur viskas nuves.

Galbūt išsigandome.

– Kaip vertinate galerijos sėkmę, jeigu jos negalima matuoti parduotų kūrinių skaičiumi?

– Pagal sklaidą ir lankomumą. Tik pagal pastaruosius pusę metų galėčiau lankomumą apibrėžti kaip vieną iš kriterijų, nes anksčiau atklystančių žmonių nebuvo daug.

Mūsų pagrindinė auditorija vis dar yra akademijos bendruomenės nariai, tačiau jau po truputį ateina ir lankytojų iš kitur. Visai netoliese yra VDU galerija, todėl žmonės mus sumaišo – tarsi apsikeičiame lankytojais. Tai visai naudinga praktika. Ypač pirmaisiais metais lankytojai ateidavo pas mus tikėdamiesi pamatyti „101“ galerijos parodas, o tada skųsdavosi, kad atėjo ne į tą parodą. Tačiau neseniai kalbėjau su VDU galerijos kuratore, pasirodo, žmonės pradeda ieškoti ir „Muitinės“. Taigi, po truputį tampame žinomi.

Kai atidarome naują parodą, ją siunčiame įvairiems leidiniams, pvz., „Kaunas pilnas kultūros“. Kartais kyla susidomėjimas, sukuriama laida. Tačiau pastebiu, kad sunkiau pritraukti kritikų, ypač tų, kurie iš tiesų kritiškai apžvelgtų parodą.

Menininkas taip pat pritraukia savo auditoriją. Jei jis prisideda prie projekto sklaidos, ateina daugiau žmonių. Kai vyksta dėstytojų, profesorių parodos, dėl žinomumo ateina daugiau specifinių žiūrovų, konkretaus menininko sekėjų. Kuo daugiau viešumo, kuo daugiau matomumo, tuo didesnė sėkmė.

– Koks yra „Muitinės“ vaidmuo VDA Kauno fakulteto akademiniame gyvenime?

– Galerija būtent fakulteto gyvenime tampa erdve, kurioje galima susipažinti su kitų menininkų kūryba, plėsti savo matymo lauką. Tačiau studentai nenoriai eina į ne savo specialybės parodas ir tai apmaudu, nes reikėtų pažinti ne tik savo lauką. Sakykim, jeigu paroda apie tekstilę, daugiau ateina tekstilės katedros studentų.

Dėstytojai noriai įsitraukia, ypač kai yra atviras kvietimas, būna daug susidomėjimo dėl galimybės rengti savo parodą. Dėstytojai taip pat įsitraukia į komisijos darbus, siūlo, kas iš katedros galėtų atstovauti galerijai įvairiuose renginiuose, pvz., „ArtVilnius“.

– Ar studentas gali būti ne tik parodos lankytojas, bet ir parodos iniciatorius, kuratorius ar organizatorius?

– Dabar turime kelias savanores, jos susipažįsta, kaip vyksta parodų kuravimas. Tiek su techniniais dalykais, tarkime, kūrinių kabinimu, tiek su visu parodos vystymo procesu.

Manau, savanoriams lengviausia pamatyti tą tikrąją virtuvę. Didelis pranašumas ir tai, kad jie supranta, kaip rašyti paraiškas dalyvauti  atviruose kvietimuose.

Kauno fakultete turime ir kitų erdvių, kaip bibliotekos fojė, kur skatiname jaunesnių kursų studentus pristatyti savo projektus. Tai puiki galimybė įgyti daugiau praktikos organizuojant parodas.

– Ar egzistuoja rizika, kad VDA galerija ir jos menininkai taps uždari, bus kviečiami ir matomi tik bendruomenės nariai?

– Anksčiau visi parodų atidarymai vykdavo VDA patogiu metu – apie 3–4 val. po pietų. Kai pradėjau vadovauti, iškart pasakiau, kad atidarymai privalo vykti vakare. Visos parodos Kaune atdaromos vakarais, taip turime daryti ir mes. Juk parodos atidarymas ir yra menininko šventė, į kurią turi būti patogu ateiti visiems, ne tik akademijos nariams.

– Kokių patarimų turėtumėte menininkams, teikiantiems paraiškas? Kaip būti atrinktam?

– Pasitikėti rašant, nebijoti, jei CV nedidelis, o bandyti aiškiai suformuluoti idėją, papasakoti, ką nori savo kūryba perteikti. Kuo aiškesnė tema, kūrybos vizija, tuo mums lengviau pasitikėti, kad paroda bus surengta.

Dabar reta parodų, kurios tematiškai nesusijusios. Svarbu kūrybinė jungtis. Istorija.