Ilgametės Lietuvos konsulato darbuotojos viena iš veiklos sričių buvo kultūros renginių organizavimas ir Lietuvos meno pristatymas Ispanijoje. Neseniai ji nusprendė visas jėgas skirti kultūrai. V. Dobilaitė įsitikinusi, kad „Fluxus“ pradininkas Jurgis Mačiūnas – vienas žymiausių pasaulyje lietuvių, kurio reikšmės savo šalyje dar nesame iki galo įvertinę. Todėl spalio 16-ąją duris atversianti paroda „Patirti Jurgį Mačiūną“ kvies kauniečius patirti iškilų kraštietį ir simboliškai sugrąžins tiek menininką, tiek pačią kuratorę į gimtąjį Kauną
– Ar ilgametis gyvenimas Valensijoje pakeitė Jūsų žvilgsnį į Kauną? Ką šiame mieste dabar pastebite tokio, ko nepastebėdavote anksčiau?
– Kauną ir jo istoriją atrandu diena iš dienos. Atstumas suteikė galimybę pamatyti tai, ko anksčiau nepastebėdavau, pvz., miesto architektūrą. Manau, Kaunas labai pasikeitė, ir tikrai į gerąją pusę. Šiandien jį matau kaip gyvą, nuolat besikeičiantį miestą. Nors šiuo metu gyvenu Valensijoje, niekada nesijaučiau išvykusi iš Kauno – jis visuomet liks mano namais.
– Kada supratote, kad norite ne tik pati kurti, bet ir padėti kitų menui pasiekti žiūrovą?
– Viena iš mano pareigų konsulate buvo organizuoti kultūros renginius. Vėliau viskas vyko natūraliai ir palaipsniui. Nebuvo taip, kad vieną dieną nusprendžiau kuruoti kitų menininkų darbus, – šis noras po truputį stiprėjo. Atrasti talentingą menininką ar išskirtinį kūrinį yra dar vienas gyvenimo stebuklas.
– Ar, pristatydama Lietuvos meną užsienyje, kada nors pajuntate spaudimą parodyti „gražiąją Lietuvą“? Kiek sau leidžiate kalbėti apie sudėtingas jos istorijas?
– O kuri mūsų kultūros pusė negraži? Net okupacijos temoje matau savitą grožį – mes išlikome, mūsų kraujyje užkoduota ginti savo laisvę ir išlikti. Grožį kiekvienas supranta savaip. Kaip yra sakęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „O ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu.“
– Esate sakiusi, kad kultūra Jums yra tarsi oras ir būdas jungti skirtingus pasaulius. Ar buvo projektas, kurį įgyvendindama labai aiškiai pajutote, kad tas tiltas tarp Lietuvos ir Ispanijos iš tiesų suveikė?
– Aš manau, kad tie skirtingi pasauliai labai dera. Tai, kas skiriasi ir nevienoda, domina ir praturtina abi puses. Yra daugybė būdų jungti skirtingus pasaulius. Man tai kultūra ir menas. Tai M. K. Čiurlionis, J. Mačiūnas ir Žemaitė, sutartinės, džiazas ir lovatiesės. Visa tai yra mūsų kultūra, mūsų identitetas.
Nors šiuo metu gyvenu Valensijoje, niekada nesijaučiau išvykusi iš Kauno – jis visuomet liks mano namais.
– Kaip apibūdintumėte „Fluxus“ žmogui, kuris nieko apie jį nežino?
– Kažkas yra pasakęs, kad niekas nežino, kas yra „Fluxus“. Man „Fluxus“ yra pats Jurgis Mačiūnas – gimininga siela, kuriai gyvenimas ir menas buvo viena. Jurgis skelbė: „Lietus yra antimenas, minios šurmulys yra antimenas, čiaudulys yra antimenas, drugelio skrydis ar mikrobų judėjimas yra antimenas. Jie tokie pat gražūs ir verti dėmesio kaip ir pats menas.“
Jo idėjos ir jų paprastumas išlaisvina. Todėl mano kuruojama paroda yra kvietimas, žvelgiant į šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbus, iš naujo patirti J. Mačiūno idėjas šiandien. Jis gyveno taip, kaip norėčiau gyventi aš.
– Kuri J. Mačiūno ar „Fluxus“ idėja šiandien skamba aktualiausiai – ypač pasaulyje, kuriame menas vis dažniau tampa produktu ir turiniu socialiniams tinklams?
– Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Gyventi šia diena – tokia, kokia ji yra. Ne viskas turi būti gražiai supakuota, nufotografuota ir parduota. Galima kurti ne vien galvojant apie tai, kaip kūrinys atrodys ar bus įvertintas. Kartais svarbiausias yra pats veiksmas – laisvė kurti.
– Kokios J. Mačiūno savybės Jums artimiausios?
– Priimu gyvenimą tokį, koks yra: kintantį, nepastovų. Gyvenimas yra dovana, todėl reikia tą dovaną priimti. Kažkas apie Jurgį yra pasakęs, kad, ką nors darydamas, jis tam atsiduodavo visas, visada būdavo čia ir dabar. Būtent tokia „Fluxus“ idėja ir yra: gyventi šiuo momentu.
– Koks atradimas ar eksponatas rengiant parodą pakeitė Jūsų pačios ankstesnį J. Mačiūno vaizdinį?
– Rengiant parodą teko bendrauti su Jurgio žmona poete Billie Maciunas ir J. Meko žmona fotografe Hollis Melton – nuostabiomis moterimis, artimai pažinojusiomis Jurgį. Jos mano ankstesnio vaizdinio nepakeitė, veikiau patvirtino mano nuojautą apie Jurgį kaip nepaprastai dosnią ir šviesią asmenybę, daug davusią aplinkiniams. Billie taip pat man atsiuntė savo parašytą knygą „The Eve of Fluxus: A Fluxmemoir“ – memuarus apie J. Mačiūną, jų bendrą gyvenimą ir „Fluxus“ aplinką. Knyga man padėjo pažinti Jurgį iš arčiau.
– Ar Jūsų gyvenime yra buvęs visiškai fliuksiškas sprendimas – spontaniškas, nelogiškas?
– Fliuksiškų momentų man nutinka kiekvieną dieną. Toks yra mano gyvenimo būdas. Nesu planuotoja. Daugelis svarbių dalykų mano gyvenime atsirado ne todėl, kad buvau juos tiksliai suplanavusi, o todėl, kad gyvenimas pats mane ten nuvedė.
– Jeigu po pokalbio galėtumėte skaitytojui skirti vieną nedidelę „Fluxus“ užduotį kasdienybei, kokia ji būtų?
– Užduočių skyrimas – ne mano sritis. Man artimesnė pati „Fluxus“ idėja – būti atviram tam, kas vyksta aplinkui. Galbūt užduoties ir nereikia. Užtenka vieną dieną į kasdienybę pažvelgti kitaip.
Naujausi komentarai